10 metų Bendravimo grupių vedimo patirtis. 350 sėkmingai jas pabaigusių.


REGISTRUOKIS. NAUJA GRUPĖ

Kokia tavo savigarba?

Aušra Griškonytė

Atrodo, kad kažko mums trūksta. Žvilgčiojame į šalis ir nerimaudami spėliojame, kaip kiti mus vertina. Kaskart prieš nuspręsdami kolekcionuojame aplinkinių nuomones ir patarimus, o po to, sudarę jų balansą bei virpėdami iš baimės, „ryžtamės“ naujam žingsniui. Turime dešimtis pažįstamų, bet neretai stokojame draugo. Santykiai su Juo ar Ja – uždaras pykčio ir susitaikymų ratas, kuriuo bebėgant apsisuka galva, gyvenimas praranda skonį, o meilė nublunka ir visai pranyksta.


Štai Marija  penkiolika savo santuokinio gyvenimo metų iššvaistė vyrui, taurelės mėgėjui. Kasdien įtampa ir spėlionės – Jis grįš išgėręs ar visiškai girtas. Ne vieneri metai į jos galvą užklysta mintys, jog reikėtų nustoti taip gyvenus. Betgi jį myli. Ir vaikams reikia tėvo. Ji be jo neišgyvens. Jis be jos pražus.


Pažįstamas mąstymas? Mąstymas, pagimdytas menkos savigarbos.


Kas yra sveika savigarba? Amerikiečių psichoterapeutė Frieda Porat nurodo:
1)    Save gerbiantis žmogus nesijaučia ypatingas ir nedemonstruoja savo išskirtinumo. Jis žino, kad žmogaus vertė nepriklauso nuo jo gabumų. Gabumai yra duotybė. Geriausia į savo pasiekimus žvelgti iš šalies: „Padariau. Pavyko. Puiku. Ir kiti siekia. Džiugu, kad mums sekasi.“
2)    Sveikos savigarbos žmogus nematuoja savo vertės darbu, užduočių skaičiumi ar aukojimusi. Kaip ir Marijos atveju, penkiolika vergavimo alkoholikui metų, nepadaro jos nei svarbios, nei ypatingos. Marijos gyvenimas greičiau glumina.
3)    Žemos savigarbos asmuo laukia, jog kiti viską sutvarkys už jį. Deja, lūkesčiai neišsipildo, atsėlina neviltis, o su ja ir pyktis bei pagieža. Toks žmogus tampa perdėtai kritiškas, reikalaujantis, smerkiantis, nes taip bando užmaskuoti savo nepritapimą.
4)    Negerbiantis savęs asmuo vengia artumo, nes baiminasi, kad kitam asmeniui priartėjus atsiskleis silpnumas. Nėra artumo, nėra nei draugystės, nei meilės. Tada belieka siekti kitų žavėjimosi. Ir Marija slapta tikisi, kad vyras įvertins jos pasiaukojimą jam, o aplinkiniai kalbės: „Kokia štai moteris! Jos meilė ir pasiaukojimas padarė stebuklą - jos vyras metė gerti.“
5)    Menka savivertė gimdo daugybę baimių. Viena didžiausių – baimė suklysti. Tad nesveikas perfekcionizmas verčia bet kokią veiklą atidėlioti ar įvairiausiais būdais stengtis nuo jos išsisukti.
6)    Sveikos savigarbos matas – gebėjimas ištverti nežinomybės netikrumą. Tai ir galėjimas išbūti ir išgyventi vienam, priimti gyvenimo mums metamos pirštinės iššūkius, atsisveikinti su žmonėmis, su kuriais santykiai veda į savidestrukciją, su veikla, kuri slopina mūsų asmenybės augimą, su daiktais, kurių mums nebereikia.
7)    Polinkis rizikuoti – savigarbos barometras. Save gerbiantys nesilaiko įsikabinę senų, įprastų elgesio stereotipų, tačiau ir nesiekia pabėgioti gyvenimo ašmenimis be reikalo. Savigarba – tai teisingos rizikos pasirinkimas.
8)    Tikslo neturėjimas – tai savigarbos stokos ženklas. Tuomet saviraiškos tikslus užgožia savęs išaukštinimo tikslai. Net ir per nereikalingą kankinystę.
9)    Žemos savigarbos atveju žmogus nesuvokia, kuo skiriasi meilė ir reikmė. „Man reikia vyro“ ir „Aš noriu mylėti ir būti mylima“ tokiam žmogui atrodo viena ir tas pats.
10)    Dažnai menkos savigarbos asmenys stebisi, kaip čia yra, kad jų gyvenime viskas kartojasi, ypač santykiuose. Šalia buvo vienas nevykęs partneris, po to kitas, o dabar ir vėl... Toks tokį traukia – sako liaudis. Teisybė – sveikos savivertės žmonės traukia save ir kitus mylinčius.
11)    Savigarbos stoka neleidžia sukurti ilgalaikių santykių, kurie gilėtų, augtų, plėstųsi. Štai kodėl menkos savivertės asmenų ryšyje nuolat karaliauja pyktis, ginčai, barniai. Mat nesveikos savigarbos asmuo niekina juos mylinčiuosius, nes tikra meilė jiems atrodo kaip silpnumas.
12)    Menkos savigarbos asmuo, nesvarbu kokiu šventu jis siekia atrodyti, yra manipuliatorius. Santykiuose jis valdo kitą asmenį ir siekia savo egoistiškų tikslų įniršio priepuoliais, ilgalaikiu tylėjimu, ašaromis, atsisakymu lytinių santykių. Jie nesibodi nesutarimų atveju įgelti į skaudamą asmenybės vietą, priminti praeities klaidas, išpūsti jas ir pateikti kaip nuodėmes. Tik nevisavertis tiki, kad geriausia gynyba – puolimas, ypač iš pasalų.


Kaip atpažinti menką savigarbą? Štai trumputis klausimynas, parengtas pagal psichologo Antano Paškaus išskirtus nevisavertiškumo požymius. Į klausimus atsakykite „taip“ arba „ne“.
1.    Ar darote plačius apibendrinimus, kaip pavyzdžiui: „Moteris – bejėgė būtybė“, „vyrai nori dominuoti“, „visi politikai – melagiai“, „seime sėdi vagys“?
2.    Ar esate linkęs „klijuoti etiketes“, t.y. būtinai viską norite sudėlioti į stalčiukus: „stiprus žmogus“, „sėkmingi verslininkai“, „kekšės“, „nevykėliai“?
3.    Ar jums būdingas psichologinis filtravimas, pavyzdžiui, kito žmogaus kalboje pastebite tik tas detales, kurios jums svarbios?
4.    Ar mąstote pagal principą „viskas arba nieko“ („Jei jis man nesako komplimentų ir nedovanoja gėlių, tai neverta kartu gyventi“)?
5.    Ar viską prisitaikote sau, pavyzdžiui, manote, kad šio straipsnio autorė šį rašinį parašė, turėdama omenyje būtent jus?
6.    Ar jūsų gyvenimą valdo žodžiai „reikia“, „turiu“, „privalau“?
7.    Ar jūsų sprendimai priklauso nuo nuotaikos?
8.    Ar jums atrodo, kad skaitote svetimas mintis?
9.    Ar esate linkęs dėl bet kokios nesėkmės kaltinti save?
10.    Ar tai, kas pasiseka, atrodo mažiau svarbu už nesėkmes?


Jei bent į vieną iš šių klausimų jūsų atsakymas buvo teigiamas, metas susirūpinti savo savigarba. Juolab, kad ir šiaip situacija mūsų krašte šiuo klausimu nėra gera.