10 metų Bendravimo grupių vedimo patirtis. 350 sėkmingai jas pabaigusių.


REGISTRUOKIS. NAUJA GRUPĖ

Tikra meilė

Aušra Griškonytė

Dabar jau retai draugų ar bičiulių susiėjimai apsieina be svarstymų – ar egzistuoja meilė ar ne. Esu ne kartą girdėjusi, kaip karštai įrodinėjama, jog meilė tėra tik instinktų žaismas, kurio tikslas suporuoti vyrą ir moterį rūšiai pratęsi. Kai kam pavyksta meilę redukuoti iki matematinių formulių. Tretiems meilė lygi romantiniams jausmams, kurie tetrunka trejus metus.

O ir su problemomis psichoterapeutų kabinetuose besilankantys klientai neretai susirūpinę teiraujasi: „Ar meilė, kurios siekiu, nėra tik mano fantazija?“ Šie žmonės bijo išgirsti iš jiems autoritetais tapusių specialistų lūpų: „Et, kokia ten dar meilė, tai tik jūsų ligos simptomas“.

Tai kas gi toji meilė? Kūno geidulių tenkinimas? Gyvenimą sukrečianti aistra? Audringos, svaigulingos emocijos? Gal tiesa, jog vyro ir moters ryšys tėra pripratimas, į kurį lyg į kokius spąstus įvilioja įsimylėjimas?

Ir vis tik ar galėtų kęsti vienas kito bendrystę du skirtingų lyčių atstovai, jei juos tesietų tik fiziologija ir bendras kaminas? Juolab kad fiziologinis potraukis tetrunka tik keletą mėnesių, geriausiu atveju devynerius, kaip nustatė neuropsichologai.

Žinoma, remiantis tik materialistiniu požiūriu, į meilę galima žiūrėti kaip į organizmo hormonų nulemtą produktą. Ir čia tyrėjai skuba pranešti, jog tokie hormonai, kaip vazopresinas ir oksitocinas, veikdami mūsų smegenų pusrutulius, priverčia mus dūsauti dėl mums patinkančio žmogaus. O kai tų stimuliatorių sumažėja, nes negali organizmas nuolat veikti maksimaliu režimu, mes tuomet esame priversti dairytis naujo dūsavimų objekto.

Tuo tarpu vienas iš psichoterapijos klasikų Erich Fromm, giliai analizavęs meilės reiškinį, tvirtina, jog vyro ir moters ryšys gali būti sudaromas brandžios ar simbiozinės meilės pagrindu.

Simbiozinis ryšys – tai pakaitalas motinos ir gemalo vienybės, kuomet abu neatskiriami vienas nuo kito. Tokio ryšio susaistyti vyras ir moteris fiziškai atskiri, bet psichologiškai yra praradę savo ribas. Tas simbiotinis susiliejimas gelbsti juos nuo vienatvės ir izoliacijos. Kitas asmuo reikalingas lyg oras, nes jo buvimas šalia leidžia pajusti nors ir fiktyvią, bet vis šiokią tokią savęs vertę: „ Tol, kol tas kitas rūpinasi manimi ir tenkina mano poreikius, aš garbinsiu jį lyg kokį stabą“.

„Subrendusi meilė yra ryšys, kurio sąlyga yra asmens orumo, individualybės išsaugojimas. Meilė yra aktyvi žmogaus galia“, - tvirtina Erich Fromm. Čia meilė – ne jausmai, ne susiliejimas, kuomet iš dviejų telieka viena, bet santykis, kuomet du žmonės, būdami kartu pagimdo kažkokią trečią, nematomą, bet gerai jaučiamą būtį.

Rašyti apie meilę, kaip ir apie viską, kas nėra patologiška, sunku. Tik liguisti reiškiniai yra riboti, juos galima suskirstyti į kategorijas, suklasifikuoti. Tuo tarpu sveika egzistencija yra beribė, nesukemšama į jokius rėmus, paklūstanti tik kūrybos ir gyvybės dėsniams. Neveltui tas pats E. Fromm meilę be jokių abejonių pavadino menu.

Dauguma mūsų paprašyti ką nors nupiešti, sudainuoti ar pašokti raustame, bąlame ir droviai veblename, jog to nemokame, mat, esame negabūs tokiai veiklai. Retam į galvą šauna rėžti: „Tas Dali – nieko sudėtinga, ir aš taip galiu“. Greičiau visokiais būdais vengsime teptuko, šokių salės ar progos uždainuoti. Gerai suprantame, jog esame nevienodų gabumų, o ir šių nepakanka – reikalingas nuolatinis jų vystymas.

O štai meilė mums atrodo visai nesudėtingas dalykas. Pažiūrėjai vieną kitą filmą, perskaitei kelis meilės romanus, pasitarei su draugais – ir pirmyn į meilę. O ir tikrosios, brandžiosios meilės pavyzdžių retai kur beaptiksi. Tie pavyzdžiai iškeliauja anapus su mūsų seneliais ir proseneliais.

Šiandienos žmogui iš visų kampų peršamas supratimas, kad meilė – tai romantika ir seksas. Ir kad ji turi būti greitai pasiekiama, na, kaip tas greitas maistas, kurį gali sukimšti pakeliui į darbą. Vienas du – ir meilė. Deja, bet iš to ir greitos skyrybos, ir nerimstantis sielos ilgesys.

Madinga šiandien išminties ieškoti Rytuose. Tad štai budistų dvasinis vadovas Dalai Lama teigia: „ Romantinės meilės idealizavimas gali nuvesti į kraštutinumą. Ji priklauso fantazijos sričiai, yra nepasiekiama ir gali sukelti didelį nusivylimą. Tai nėra pozityvus dalykas“. Ir Dalai Lama priduria: „Tikras dviejų žmonių ryšys – tai atsakomybė ir įsipareigojimas vienas kitam“.

Tuomet dainelės apie tai, jog „ji pavogė mano širdį“, „be tavęs mano gyvenimas - mirtis“ tėra tušti, bet gražūs žodžiai. Juk geriau įsigilinus suvoksime, kad juose kalbama apie žmogaus įkalinimą ryšyje, apie emocinę priklausomybę, apie draudimą mylimam asmeniui jaustis laisvam.

Meilė, anot amerikiečių bioenergetinės psichoterapijos atstovo Alexander Lowen, neturi tikslo apakinti ir užvaldyti mylimą asmenį. Brandžiai mylintis žmogus yra laisvas ir todėl pajėgus laisvę duoti ir kitam. Ir tai nėra laisvė laužyti duotus pažadus ar prisiimtus įsipareigojimus. Atvirkščiai, tai laisvė pasirinkti: „Aš renkuosi būti su šiuo žmogumi ir gerbti jį tokį, koks jis yra, net ir jo silpnybes“. Tuo pačiu laisva valia atsisakoma visų kitų pasirinkimų: gražesnės Marytės, turtingesnio Petro.

Amerikiečių šeimos konsultantė Brenda Schaeffer, kalbėdama apie sveiką, brandžią meilę, skiria keletą jos bruožų. Ši psichoterapeutė nurodo, kad toks ryšys leidžia atsiskleisti partnerių individualumui, išryškina jų geriausias savybes, todėl abu žmonės tokioje sąjungoje praturtėja ir auga kaip asmenybės. Tokiame ryšyje nebaisu atsiverti ir suartėti, nes nėra pavojaus, kad būsi tyčia sužeistas. Čia galima atvirai prašyti be baimės būti pažemintam ir išjuoktam. Čia vyksta nuolatinė davimo ir gavimo apykaita, nes nėra baimės būti išnaudotam, apvogtam ir atstumtam.

Brandžiai mylintys žmonės nereikalauja vienas iš kito neįmanomų dalykų: nuolatinės aistros, begalinio dėmesio ir žavėjimosi, motiniškos ar tėviškos paramos. Jie abu suvokia, kad žmonės nėra angelai, jie riboti, kažko negali, nemoka, nenori. Tokiame ryšyje nereikalaujama besąlyginių jausmų: „Jei tu mane tikrai mylėtum, tai nebesilankytum pas savo beširdžius tėvus“.

Sveikas ryšys – tai savigarbos sodas. Čia laikomasi duoto žodžio, neieškoma pasiteisinimų ir atpirkimo ožių. Jame nešališkai rūpinamasi kitu asmeniu, be išskaičiavimų, baimės. Galų gale, tokioje sąjungoje išsaugoma ir teisė į vienatvę, savus pomėgius, draugus.

Na, o jei vis tik šie du asmenys suvokia, jog dėl vienokių ar kitokių priežasčių jie nenori ar negali likti kartu, jie sugeba išsiskirti. Jie pajėgia išgyventi atsisveikinimą išsaugodami sveiką protą ir kūną, netapdami terapeutų ar psichiatrų pacientais. Gebėjimas iškęsti praradimo skausmą yra vienas iš asmenybės brandos požymių.

Taigi sveika meilė – tai santykiai, kurie kuriami kasdien ir niekada nepasiekia to momento, kur galima patogiai atsigulti, užsimerkti ir sau pasakyti: „Štai, jau pasiekiau“. Tikėtina, kad po šio palaimingo atodūsio jums teks kuo skubiau šokti iš lovos ir gesinti kokį įsiplieskusį gaisrą – konfliktą, nesusipratimą, problemą.

Sveikas meilės ryšys pirmiausia ir yra sveikas todėl, jog abiem jo dalyviams nesvetimas realybės principas. Pasak E. Berne aforizmo, „Žinoti, kad Kalėdų Senelis – tiesiog tėtis, - išminties pradžia. Žinoti, kad jūsų vyras – tiesiog Kalėdų Senis, tad neverta laukti, kad jis realus ar kad aplankys jus kasnakt, - jos pabaiga“.

Kaipgi pasiekiama tikroji meilė? Meilė neįmanoma be davimo ir gavimo aktų. Tik dalijantis reiškiasi tikroji žmogaus esmė ir jo laisvės laipsnis. Tik duodant ir gaunant mezgasi ir vystosi žmonių ryšys. Tačiau neverta viena ir kita suvesti tik į apsikeitimą materialinėmis vertybėmis: „Aš tau - žiedą, o tu man – barščių lėkštę“. Meilės viena iš pagrindinių sąlygų – partnerio pažinimas. O niekas kitas tiek neatskleidžia tiesos apie kitą asmenį, kaip jo gebėjimas dalytis su kitu savimi: mintimis, jausmais, norais. Šis aktyvus veiksmas suteikia mums žinojimą vienas apie kitą.

Antroji meilės sąlyga – rūpestis ja. „Meilė yra jėga, kuri gimdo meilę; impotencija yra nepajėgumas sužadinti meilę“ – tokia E. Fromm išvada. O kaip ir kiekvienas rūpestis meilė reikalauja nuolatinio aktyvumo. Ji, kaip laužas, nekurstomas užgesta.

Trečioji brandžios meilės sąlyga – kiekvieno jos dalyvio supratimas, kas jis toks yra. Tol, kol mes kankinamės nuo savo nevisavertiškumo, baimių, žvalgomės į praeitį ir nuolat krapštome šašus nuo ten padarytų žaizdų, tol mes ieškome saugaus motiniško ar tėviško glėbio ir tepajėgiame užmegzti tik simbiozinį ryšį. Tuomet, kai išmokstame tapti tėvais patiems sau ir pasirūpinti savaisiais poreikiais, mes išsilaisviname iš paieškų to ar tos, kuris galėtų apsaugoti mus nuo mūsų pačių bejėgiškumo.

O svarbiausia sveikos meilės sąlyga – tai mėgautis pačia meilės kūryba, o ne dantis sukandus siekti kažkokio vaizduotėje sukurto rezultato. Ir kas gi galėtų būti tas galutinis meilės taškas? Neišvengiamai tai būtų jos mirtis. Meilė nėra kažkoks daiktas, nekintantis ir duotas visiems laikams. Meilė, kaip ir bet kokie santykiai, yra gyvas organizmas. Prismeigti šį organizmą prie sienos, kad būtų galima juo pasigrožėti, tolygu mėgautis iškamša.

„Kuomet mes augame ir vystomės, mūsų meilė kinta, apimdama vis didesnę pasaulio dalį. Ji tampa brandi, o mes vis labiau imamės atsakomybės už tą, kurį mylime. Mylintis žmogus savo jausmais apima visa, kas gyva ir kas palaiko gyvenimą. Atsakomybė nereiškia sunkumo ar prievartos. Ji reiškia reagavimą iš meilės, o ne iš pareigos“ (A. Lowen).