10 metų Bendravimo grupių vedimo patirtis. 350 sėkmingai jas pabaigusių.


REGISTRUOKIS. NAUJA GRUPĖ

Tikroji streso kaina

Aušra Griškonytė

Kiek kainuoja stresas? Statistikos duomenys byloja, kad kaina didelė. Už kasdienę įtampą užsimokame sveikata, santuokine laime ir net gyvenimu.

Britų streso tyrėjai Susan Cartwright ir Cary L. Cooper nurodo ilgalaikio streso pjūties rezultatus. Vien Didžiojoje Britanijoje 180 000 žmonių kasmet miršta nuo širdies ir kraujagyslių susirgimų, t.y. po 500 žmonių per dieną. Dėl to įmonės netenka 70 mln. darbadienių.

Dėl to, jog darbuotojai serga įtampos išprovokuotomis ligomis, praleidžiama 40 mln. darbo dienų kasmet. O kur dar savižudybės, skyrybos, nevaldomas alkoholio vartojimas. Kur nelaimingų atsitikimų darbe, įvykusių dėl darbuotojų išsekimo ir nedėmesingumo, milžiniški nuostoliai.

Su ilgalaikio streso pasekmėmis susiduria visos ekonomiškai kiek pasistūmėjusios šalys. Įtampa smaugia tiek japonus, tiek vokiečius, tiek ispanus. Tačiau kai kurios šalys jau ne tik ima fiksuoti tą grėsmingą streso žalos statistiką, bet su ja ir kovoja. Štai JAV, Kalifornijoje darbo kodekse nurodyta, jog darbuotojas gali paduoti savo darbdavį į teismą dėl to, kad protinės ir fizinės įtampos, trukusios ilgesnį laiką, suminis efektas pakenkė jo sveikatai ir darbingumui.

O kaip reikalai klostosi Lietuvoje? Čia vis dar darbdaviai svajoja apie ilgesnę darbo savaitę, o darbuotojai – apie dar vieną galimybę prisidurti kokį tūkstantuką prie savo algos. Dirbama savaitgaliais, švenčių dienomis, atostogaujama tik po savaitę porą kartų per metus ir tai su mobiliuoju telefonu prie šono. Dar XX a. išsiaiškinta, kad darbuotojas pailsi mažiausiai tik po keturių savaičių atostogų iš eilės. Kur berasime tokį komfortą? Negalime sau to leisti, juk ne kokia veltėdžių ir tinginių tauta esame!

Stresas – tai bet koks poveikis, išvedantis organizmo fizines ar psichines funkcijas už įprastų jo veikimo ribų ir sukeliantis įtampą. Jau vien žinojimas apie galimą stresą gimdo įtampą ir nerimą. Vienkartinis stresas nėra ypač žalingas. Išgyvename gaisrą, kieno nors mirtį, eismo įvykį be didesnių sveikatos ar nuotaikos sutrikimų. Bet ilgalaikis gyvenimas šturmuojant planus, skęstant projektų jūroje, spaudžiant save prabangiau gyventi yra lyg tiksinti bomba – nežinome, tik kada ji sprogs.

Įvairiausių sričių gydytojai ilgalaikio streso aukų mato kasdien. Ypač kardiologai. Štai viena streso aukos istorija. Jaunas, tik 32 metų tesulaukęs vyras priverstas praverti kardiologo duris. Jau kurį laiką jo širdis pašėlusiai daužosi krūtinėje, sukeldama nemalonų spaudimo už krūtinkaulio pojūtį. O dar skausminga galva, kurioje lyg rūke plaukioja mintys. Vyras sunerimęs – jo laukia skubūs projektai, komandiruotės, nauji verslo planai, o jis negali susikaupti, sutriko miegas; ir tas gąsdinantis pojūtis krūtinėje.

Sakytume, kad šį jauną sėkmingą žmogų pavedė širdis. Bet ar tikrai čia širdis kalta? Pasmalsaukime, kaip gyveno šis būsimas kardiologų pacientas.

Mūsų herojus – ambicingas, karjeros aukštumų ir profesinio pripažinimo siekiantis specialistas. Užbaigtos dvi aukštosios mokyklos, viena iš jų – užsienyje. Jis laisvai kalba keturiomis užsienio kalbomis. Šiuo metu vadovauja stambiam tarptautiniam verslo projektui.

Savo gyvenimo tikslą šis jaunas vyras nė nemirkteldamas apibrėžia taip: „Sulaukęs 45-erių noriu būti turtingas ir nebedirbti.“ O ką jis tuomet veiktų? „Gyvenčiau savo malonumui: keliaučiau po pasaulį, plaukiočiau jachta, skraidyčiau parasparniais, skaityčiau“, – svajoja mūsų herojus.

Viltingos svajos apie poilsį ir atsipalaidavimą atidėtos ateičiai, kažkokiam mistiniam 45-erių metų amžiui. O šiandien šio vyriškio dienotvarkėje ramybės nė su žiburiu nerasime. Komandiruotės, kai neišlendama iš kabinetų ir konferencijų salių, darbo savaitės prilygsta visos savaitės trukmei. Tikėtina, kad mūsų herojus atkakliai remia verslininkų siekį pailginti darbo savaitės trukmę – juk jis seniai taip dirba.

Atokvėpio valandėlės mūsų stebimo vyro gyvenime retas reiškinys. Atsikvėpti jam pavyksta nebent įmonės renginiuose, kur alkoholis liejasi laisvai, o už girtą atsipalaidavimą rytais tenka užsimokėti pagirių kančiomis. Į erdvų namą grįžtama tik naktimis – permiegoti, šeima – tik nuotraukoje ant darbo stalo.

Lėtinis stresas – tokį verdiktą galime paskelbti mūsų herojui. Ilgai besitęsianti įtampa laikoma pagrindine padidėjusio kraujospūdžio (hipertonijos), širdies ir kraujagyslių susirgimų priežastimi. Britų streso tyrėjas A. Melhuish tvirtina, jog ilgalaikio streso poveikyje ryškiai pakinta kraujagyslių būklė – pasikeičia jų spindis.

Kraujagyslių spindžio ir biocheminių organizme gaminamų stimuliatorių kraujagyslėmis transportavimas yra simpatinės nervų sistemos rūpestis. Jei ši nervų sistemos šaka nuolat aktyvi, į kraują be perstojo metami hormonai, kraujagyslės priverstos patirti ilgalaikę įtampą ir nebetenka elastingumo. Kai kraujagyslės sustandėja, padidėja kraujospūdis, o kardiologai diagnozuoja hipertoniją.

Kai gyvename probleminėse, greito mūsų reagavimo reikalaujančiose situacijose – „degantys“ planai, neatidėliotini sprendimai, rizikingi sandoriai, daugybė įsipareigojimų, konfliktiniai santykiai – organizmui imasi diriguoti simpatinė nervų sistema. Jai vadovaujant visu pajėgumu dirba hormonų gamybos skyrius. Tad į kraują gausiai skiriasi pavojų skelbiantys hormonai – adrenalinas ir kortikosteroidai. Jie padaro mus itin budrius ir pasiruošusius veikti lyg greitojo reagavimo būrys „Aras“.

Įaudrinti streso hormonų aiškiau mąstome, aštriau reaguojame, greičiau priimame sprendimus. Spartus širdies plakimas pumpuoja į raumenis kraują ir ruošia juos kritiniam reagavimui. Aktyvėja plaučių veikla – organizmui reikia daugiau deguonies. Organizmo kuras – gliukozė ir riebalai, kaupti organizmo saugyklose, tiekiami į kraują, kad organizmui nepritrūktų energijos. Kyla kraujospūdis. Kraujas varomas į pilvo sritį, vidaus organus ir odą – kaupiamas rezervas atsargai, tad galūnės atšąla. Jaučiamės gerokai sujaudinti, nes organizmas ir psichika yra karinės parengties.

Pavojai ateina ir praeina, galėtume jau ir atsipalaiduoti, deja, daugelis to padaryti nebepajėgia. Kaip ir mūsų herojus, nauji darbai, planai, projektai, įsipareigojimai nė minutės neleidžia ištrūkti iš to žiurkių rato. Po darbo vadovaujama namo statyboms, plėšomasi partinėje veikloje, bėgama į madingą sporto klubą, o iš jo į šokių salę, o dar vėliau į elitinį vakarėlį.

Kas gi taip veja mus per gyvenimą? Pirmiausia – skurdo baimė. Tai toks tikėjimas, kad visko, ko mums reikia, kad jaustumėmės laimingi, po šia saule tėra ribotas kiekis. Tad bijome, jog pirmi neatbėgę pasigriebti turtų, garbės, sėkmės, meilės nieko nebegausime. Toks materialistinis požiūris, perkeltas į dvasinę sferą, verčia mus nesnausti, nuolat bėgti pirmyn. Šis bėgimas dažniausiai stokoja prasmės. „Ar iš tiesų, jei netapsiu partijos skyriaus pirmininku, jausiuosi nerealizavęs savęs ir mirsiu nelaimingas?“ – galėtų paklausti savęs žiurkių lenktynių dalyviai.

Skurdo baimės išmokstama tėvų šeimoje. Jei tėvai daiktus ir pinigus vertina labiau už bendravimą, prasmingą poilsį, santykius, vaikas net ir be didesnių aiškinimų supranta, kad siektina tik tai, ką galima suskaičiuoti, pasverti ar išmatuoti. Paprastai, tokių šeimų atžalos dar vaikystėje gimtadienio proga savo draugams linki „daug pinigų“, o patys užaugę nori būti verslininkais, direktoriais ar prezidentais.

Ilgalaikio streso aukos paprastai laikosi principo „viskas arba nieko“. Jie turi visur ir visada būti pirmi, geriausi, šauniausi, seksualiausi. Būti antram, trečiam ar aštuoniolikam reiškia nebūti niekuo.

Šių žmonių požiūriu gyvenimas – tai aršių kovų arena, kurioje būtina kautis lyg už gyvybę, mat išlieka tik stipriausi. Jokių emocijų, jokių abejonių, jokio atsipalaidavimo, nes priešas , t.y. konkurentai, kolegos, kaimynai, alsuoja į nugarą.

„Laikas – pinigai“, – nepaliauja tvirtinti panašūs į mūsų herojų žmonės. „Sakoma, kad už pinigus galima nusipirkti laiko ir laisvės, bet kyla klausimas: kieno tai laikas ir laisvė? Žinoma, jūsų“, – tokiems atkerta žinomas amerikiečių verslo konsultantas Lawler Kang.

Sustabdyti tokį įsibėgėjusį žmogų yra neapsakomai sunku. Jis retai savo nemokėjimą atsipalaiduoti vertina kaip problemą ir siekia ją išspręsti. Tik liga – ir tik sunki – pajėgia kuriam laikui atitraukti nuo bėgimo ir adrenalino paieškų. Prieš kai kuriuos net liga būna bejėgė.

Pakeisti tokį žalingą gyvenimo stilių yra tikrai sunku. Mat jo šerdyje – kankinio sindromas. Paradoksalu – gero ir pasiturinčio gyvenimo troškimą deklaruojantis asmuo pasąmoningai save verčia kentėti. Mat kančia tarsi teikia jo gyvenimui prasmės. „Kenčiu, vadinasi, gyvenu, t.y. esu šio to vertas.“ Prizas – tai suvokimas, kad „nors ir buvo labai sunku, bet ištvėriau“.

„Ar norite mirti nelaimingi? Koks tai nuostolis! Jūs taip sunkiai ir ilgai studijavote ir dirbote, padarėte viską, ką reikėjo padaryti, ir staiga gyvenimo pabaigoje nesijaučiate laimingi... o tada mirštate“, – liūdną gaudančiųjų sėkmę ateities viziją piešia Lawler Kang.