10 metų Bendravimo grupių vedimo patirtis. 350 sėkmingai jas pabaigusių.


REGISTRUOKIS. NAUJA GRUPĖ

Kodėl mus žudo vienatvė

Ieva Kašauskaitė

Prieš kelerius metus Didžiojoje Britanijoje, atlikus sociologinius tyrimus, nustatyta, kad vienatvė kenksminga lygiai tiek pat kaip ir rūkymas. Regis, nesulyginami dalykai pateikiami kaip lygiavertės blogybės.

Buvo tiriama 10 tūkstančių žmonių ir nustatyta, kad vyrai ir moterys, neturėdami nuolatinių partnerių, vartoja per daug alkoholio, valgo nereguliariai, per daug dirba ir stokoja emocinio stabilumo, kuriuo mėgaujasi sutuoktiniai.

 

Kol kas dar nėra iki galo aišku, kokia iš tikrųjų pražūtinga yra vienatvė. Tačiau spėjama, kad vieniši žmonės linkę gyventi ne tokį sveiką gyvenimo būdą. Jie turi daugiau priklausomybių. Daugiau geria alkoholio, nes nuo vienumos bėga susitikti su gausiomis draugų kompanijomis, nereguliariai maitinasi, pavyzdžiui, nevalgo pusryčių, daugiau ir ilgiau dirba, nes neturi partnerio. Juk nėra pas ką skubėti, nėra širdžiai mielo žmogaus, draugo, kuriam norėtųsi skirti daugiau dėmesio.

Vienišiai taip pat dažniausiai neturi žmogaus, kuriam galėtų atskleisti savo paslaptis ar išlieti širdį. O labiausiai jie bijo, kad nieko artimo neturėdami, tas paslaptis apskritai į kapus nusineš…

Skeptikai ir užkietėję vienišiai paklaustų – kokie gi jau tie privalumai gyvenant poroje? Ogi, pasirodo, poros, kitaip negu vieniši žmonės, valgo geresnės kokybės maistą, jie puoselėja savo buitį ir… kur kas mažiau serga. Tuo tarpu vieniši žmonės dažniau rizikuoja, būna nepakantūs kito nuomonei ir statistiškai yra mažiau mėgstami kolegų. Taigi vienatvė – gerai, bet jos perteklius – blogiau negu trūkumas.

 

Kodėl esame vieniši?

Sociologai atsakytų – šiuolaikiniai žmonės santykiams ir jų puoselėjimui nebeturi laiko. Juk gyvenime tarsi ir sutinkame daug žmonių. Jei randame bendrumų, išauga graži draugystė. Ypač vaikystėje ar studijų metais užsimezgę nuoširdūs santykiai mums kelia ilgesį, šiltus jausmus.Vėliau dirbame, kuriame šeimas, mus palengva įsuka buitinių, kaimyninių, darbinių pažinčių ir santykių verpetas. Tačiau vienatvės šie santykiai neužpildo.

Ir štai gyvenimo ratas suka jau kelintą sykį, žmonių vis atsiranda ir dingsta iš mūsų gyvenimo, o mes vis dažniau pajaučiame, kad sielos kamputyje visgi esame vieniši. O gal vieni?
Vieni kremtasi, ieško išeičių. Psichologai patvirtintų – didžioji dauguma kantriai kenčia, prisidengdami tuo, kad esą yra tiesiog nepriklausomi, branginantys savo laisvę šiuolaikiniai žmonės. Jie tokiems niekams neturi laiko!

Tokių žmonių bendravimo alkį užpildo menkaverčiai ir tikrojo sotumo nesuteikiantys dalykai. Partnerių ar darbo vietų kaita, kelionės ir įvairūs prabangūs blizgučiai – nelygu, kokios galimybės pasidovanoti kokį paguodos prizą. Tarsi revanšas tiems, kurie turi savo antrąją pusę.

 

Skaičiai nemeluoja

Naujausių tyrimų duomenimis, Lietuvos vyrai gyvena net 12 metų trumpiau negu moterys. Pagal šiuos rodiklius esame vėl paskutiniai Europos Sąjungoje. Šią žinią jau girdėjome visais įmanomais žiniasklaidos kanalais. Tik ar tas žinojimas ką nors pakeis?

Mokslininkus baugina, kad lietuvius vyrus prarandame pačiame jėgų žydėjime. Jie žūsta keliuose, žudosi, juos kankina ligos, pasaulyje puolančios tik septyniasdešimtmečius. Baugina ir mažėjantis gimstamumas. Kas kaltas? Sakysime ir vėl – ne mes kalti. Sistema ir tie, kurie skaičiavo. O mėgstantys pafilosofuoti mano, kad gal kaltos tos tebegyvuojančios patriarchalinės nuostatos, pagal kurias kuriamas vyro įvaizdis? Filosofuoti ir čia būtų apie ką, bet kalčiausia čia ar tik nebus vėl toji vienatvė?

Bet tai juk pasiteisinimas – lyg išdidi diagnozė, stipresnė už šiuolaikinį neveiklų ir atsakomybės bijantį lietuvį.

 

Stiprioji lytis – vyrai ar moterys?

Habilituota socialinių mokslų daktarė, profesorė, 2008 metų Valstybinės premijos laureatė Vlada Stankūniene, vadovaujanti Socialinių tyrimų instituto Demografinių tyrimų centrui, sako tiesiai – Lietuvai gresia tapti vienišų moterų ir našlių populiacija. „Moterys ištvermingesnės, – sako gydytojas neurologas J. Fišas, – Moterys ir kantresnės. Jos jaučia savo vertę, vyresniame amžiuje tos moteriškės padeda dukroms auginti vaikus ir jaučiasi reikalingos ir labiau motyvuotos save saugoti. Jos lyg dažniau serga, bet uoliai gydosi, rūpinasi savimi, todėl ilgiau gyvena. Ir ačiū Dievui, juk turi kažkas ilgai gyventi ir mus karšinti senatvėje“.

Moterys ir aktyvesnės – tuo įsitikintumėte patys, apskaičiavę lietuviškuose interneto pažinčių forumuose užsiregistravusių moterų ir vyrų proporcijas.

O ką vyrai? Jiems, matyt, visai patinka būt medžiojamiems.

Gydytojas pataria gailėti tų vyrų ir stengtis juos labiau saugoti. „Lietuviai vyrai nėra pratę savimi rūpintis – ypač savo dvasine egzistencija. Tas jų bravūriškas požiūris į gyvenimą – ūžauti, medžioti, nesirūpinti savo sveikata…”

Ką mums, moterims, daryti su tokiais trapiais vyrais? „Lepinkite ir saugokite. Sudarykite psichologines sąlygas jaustis pilnaverčiam, stipriam, gražiam, uždirbančiam ir neniurkyti jo”.