10 metų Bendravimo grupių vedimo patirtis. 350 sėkmingai jas pabaigusių.


REGISTRUOKIS. NAUJA GRUPĖ

Nesusikalbate?

Aušra Griškonytė

Statistikos specialistai skaičiuoja, kiek laiko per dieną tėvai skiria bendravimui su savo vaikais, kiek valandų dirbame, o kiek praleidžiame gerdami kavą, rūkydami, skaitydami interneto portalus. Įdomu, ar yra žinoma, kiek laiko praleidžiame pykdamiesi, dėl prastos nuotaikos piktai puldinėdami artimuosius, kolegas ar tiesiog praeivius gatvėje?

Atrodytų taip paprasta susikalbėti, jei moki žodį. Pasirodo, kad dažnai už tariamo žodžio slepiasi kažkas, kas mus išskiria, verčia nemaloniai jaustis. Paieškokime nesusikalbėjimo paslapčių. Štai keletas:

1. Nesusikalbėjimą gali lemti vieno iš dalyvių prasta nuotaika, kurios jis ar ji neįsisąmonina ir todėl negali valdyti. Greičiau bloga nuotaika valdo jį ar ją. Toks žmogus gali kabinėtis prie pašnekovo sakomų žodžių, reikalauti, kad pastarasis „pagrįstų savo nuomonę“, prieštarauti „iš principo“. Vargu, ar įmanoma su tokiu vaikišką kaprizingą elgesį demonstruojančiu piliečiu susikalbėti. Geriausia kurį laiką nuo jo pasitraukti ir luktelėti, kol jį užvaldžiusi nuotaika praeis.


2. Susipykti galime ir tada, kai į pašnekovą žvelgiame pro savo iškreiptų nuostatų prizmę. Nuostata iškreipia mūsų elgesį. Pabandykite atvirai ir nuoširdžiai pasikalbėti su moterimi, kuri tiki, jog „visi vyrai – apgavikai ar netikėliai", arba šnektelėti su vyru, kuriam „visos moterys – išdavikės ir godžios turtų“. Šios neįsisąmonintos nuostatos – tai lyg nematomi akiniai, rodantys kreivą pasaulio vaizdą.


3. Konfliktą gimdome ir tuomet, kai jaučiamės esą visažiniai ir žvelgiame į kitus iš aukšto. Žinoma, joks asmuo nepakęs ilgesnį laiką tokio santykio ir arba atsakys pykčiu, arba tokį pasipūtėlį paliks vieną.


4. Pyktis gimsta, kai nenorime kito asmens girdėti, kitaip tariant, šnekantis „įjungiame“ girdimą informaciją atsijojantį įrenginį galvoje. Taigi girdime tik tai, ką norime girdėti. Suprantama, jog  pašnekovas , jausdamasis neišgirsta,s anksčiau ar vėliau užsiplieks. Štai ir konfliktas.
 

5. Susikalbėti galime tik tuomet, kai iš tiesų norime susikalbėti. Jei pokalbį pradedame turėdami kitų tikslų (išprovokuoti, sumanipuliuoti, išjuokti), greičiausiai savo rezultatą pasieksime. Tik kas iš to?


Taigi apibendrinkime - susikalbėti galime tuomet, kai tikime, kad tiek su manimi, tiek su kitu asmeniu viskas gerai. Kai esame įsitikinę, kad visi galime būti nuoširdūs ir sutarti, kad kiekvienas turime savo požiūrį į gyvenimą, ir tie požiūriai vertingi. Kai atsisakome laikytis „bambacentrinės“ pozicijos, kad apie viską žinome, suprantame, jaučiame geriausiai, - nė vienas nesame išskirtinis.


Visada neprošal pasvarstyti, kokias klaidas darome, kai nesusikalbame.