10 metų Bendravimo grupių vedimo patirtis. 350 sėkmingai jas pabaigusių.


REGISTRUOKIS. NAUJA GRUPĖ

Jausmų mokykla

Aušra Griškonytė

Stebimės ir negalime suprasti, kodėl mus nei iš šio, nei iš to taip dažnai užpuola depresija, kodėl taip greit užsiplieskiame pykčiu, kodėl taip bijome net ir pačių nekalčiausių dalykų.

Psichologijos mokslas tvirtina, kad nė vienas žmogus negimsta su gamtos programa, kokiais jausmais ir emocijomis reaguoti į vieną ar kitą asmenį, daiktą ar situaciją. Patikėkite, tikrai nieko bendra su genais neturi pyktis viršininkui, neapykanta vyro meilužei ar baimė būti išjuoktai dėl nemadingo sijono.

Nuo pirmųjų gyvenimo dienų tėvų padedami mokomės, kam ir kokius jausmus rodysime. Išmoksime, kada ir kaip jausti kaltę. Sužinosime, kur ir ko bijoti, už ką neapkęsti. Suprasime, kaip rodoma ir priimama meilė, draugiškumas, pagarba. Taigi ilgus metus užtruksime, kol pasieksime tai, nuo ko dabar kenčiame ar kas padeda mums gyventi.

Transakcinės analizės teorija teigia, kad žmonės linkę kolekcionuoti jausmus, kaip kad renka kokio nors žaidimo ar prekybos centre paskelbtos akcijos žetonus. Sukaupus reikiamą jų kiekį, po to galima juos iškeisti į vertingus prizus. Tad štai kolekcionuodami jausmus surenkame visą krūvą įvairiausių spalvų žetonų, už kuriuos po tam tikro laiko gauname užmokestį.

Raudoni žetonai duodami už pyktį (lyg kokiam buliui išleistam į areną), žali – už pavydą (juk iš pavydo žaliuojama), mėlyni – už nuoskaudą ir depresiją (priverktų ašarų jūros spalva), balti – už teisuoliškumą (nekaltas kaip baltas sniegas). Na, o už gerą savijautą – džiaugsmą, ramybę, pasitikėjimą – gaunami auksiniai žetonai.

Žinoma, tie žetonai tėra tik simbolinis paaiškinimas, kaip mes tvarkomės su savo emocijomis ir jausmais. Įdomu yra tai, kaip mes nusprendžiame, kokius jausmus – žetonus kolekcionuosime. Pasirodo, jog šis pasirinkimas įvykęs ankstyvoje vaikystėje pagal anuomet tėvų namuose dažniausiai patirtą jausmą.

„Kaip tau ne gėda!“, „Man gėda dėl tavęs!“ – mėgsta tokiu būdu vaikus „auklėti“ kai kurie tėveliai. O vaikas viską supranta pažodžiui ir mokosi visur ir visada jaustis kaltas bei renka kaltės žetonus. Po daugelio metų, sukaupęs jų visą krūvą, labai tikėtina, kad gaus iš gyvenimo išmoką – depresiją.

O štai kita mama, jausdamasi bejėgė suvaldyti savo mažąjį išdykėlį, jam žada: „Pamatysi, pareis tėtis ir kaip reikiant iškarš tau kailį!“ Pasakė ir nuėjo, o vaikas su didžiausia baime laukia tėvo egzekucijos. Taip jis mokosi bijoti, ypač tų, kuriuos laiko autoritetais. Tikėtina, kad užaugęs jis sirgs įvairiausiomis baimės ir nerimo sukeltomis ligomis: hipertonija, neurodermitu, skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opa ir t.t.

Jei vaikas buvo skatinamas nepasitikėti žmonėmis ir jam vis primenama: „Nežaisk su tuo kaimynų Jonu, jo tėvai vagys ir prasčiokai!, užaugs pykčio ir įtarinėjimų kolekcionierius. Tikėtina, kad jo laukia niūri vienišiaus dalia, nes žmonės bėgs šalin nuo jo paranojos ir įsiūčio priepuolių.

„Kas tau darosi? Tu nieko negali tinkamai padaryti! Elgiesi lyg kvailys!“ – tūžta tėvas ar motina. Ir jeigu taip atsitinka ne kartą ir ne du, vaikas sužino apie save, jog jis – kvailys, ir ima rinkti kvailelio žetonus. Ateityje jis galės puikuotis neapgalvotais ir net pavojingais poelgiais, negalėjimu pačiam nuspręsti. Ko gi norėti iš kvailo žmogaus?

Tad gavę tinkamą mokslą vaikystėje tolimesnį gyvenimą siekiame pritaikyti prie jo. Taigi kaip užkerėti (čia ir yra pats tikriausias savęs užkerėjimas) ieškome tokių situacijų, kuriose vėl ir vėl galėsime išgyventi tuos jausmus, kuriuos taip dažnai patirdavome vaikystėje. Mat visas mūsų jausmų rūmas remiasi į tuos vaikystėje paklotus emocinius pamatus.

Nesistebėkime, kai liūdesyje užaugęs asmuo megs ryšius su tais, kurie jį skaudins, išduos ar net atstums. Pavyduolis ar įtaruolis provokuos aplinkinius tol, kol šie ir duos jam tai, ko iš jų slapta ir tikimasi – išdavystę ar apgaulę, o gal spyrį į užpakalį. Nuolat kvailumu kaltintas žmogus elgsis taip, lyg iš tiesų būtų protiškai atsilikęs. Na, o bailusis priežastis baimei įžvelgs net ir vėjo dvelktelėjime.

Išvada būtų tokia – laimingi tie, kuriems teko gimti ir užaugti su konstruktyviais, save gerbiančiais tėvais. Iš jų vaikai išmoko žvelgti į gyvenimą su pasitikėjimu, įgijo drąsos priimti iššūkius ir gebėjimo džiaugtis savimi, kitais ir šia diena. Už tai jiems aukso žetonai – gyvenimo olimpiados aukso medaliai. Visiems kitiems prireiks savišvietos, saviauklos, savigydos, o gal ir psichoterapijos.