10 metų Bendravimo grupių vedimo patirtis. 350 sėkmingai jas pabaigusių.


REGISTRUOKIS. NAUJA GRUPĖ

Nesezoninis nukainojimas

Aušra Griškonytė

Kuomet parduotuvių vitrinos pasipuošia iškabomis su procentų ženklais, džiūgaujame – atėjo prekių nukainojimo metas. Suprantama, jog verslininkai, mažindami ir taip keliskart išpūstas prekių kainas, tikisi atsikratyti nuo mados podiumo nužengiančių gaminių, atlaisvinti vietas naujesniems.

Kad ir keistai tai beatrodytų, tas nukainojimo reiškinys taikomas ne tik prekyboje. Jį sugebame prilipinti ir prie žmogiškosios vertės. Apsidairykime, kiek daug žmonių skundžiasi „nepilnavertiškumo kompleksais“, t.y. bendravimo sunkumais, per dideliu drovumu, baimėmis, nerimu. O kad jau tokie „nepilnaverčiai“ jaučiasi, tai ir nedrįsta pilna krūtine kvėpuoti, savęs girdėti ir pagal vidinį balsą gyventi. Kitaip tariant, jie tiesiog pasyviai egzistuoja.

Kita vertus, žmones ir jų individualumą nuvertinantys asmenys nebūtinai atrodo lyg pilkosios užkrosnio pelytės. Neretai tai gali būti ir kiškiai vilko kailyje. Na, tokie piliečiai, kurie linkę piktai užsipulti kitaminčius, lieti tulžį ant valdžios, partijų, biurokratų, verslininkų, bendradarbių, kaimynų. Jie švaistosi žodžiais, kaltina, o viduje išgyvena nusivylimo dramą – jų gyvenimas nuo to netampa laimingesnis. Tyčiodamasis iš kitų, menkindamas juos, deja, netampi šaunesnis, sėkmingesnis ar laimingesnis.

Nuvertinimas – viena iš esminių psichoterapijos sąvokų. Nuvertinimas – tai toks vidinis asmenybės mechanizmas, kai asmuo ignoruoja ar praleidžia atskirus tikrovės aspektus. Kitaip tariant, kuomet užsimerkiame prieš tai, kas mums savyje, kituose žmonėse ar pasaulyje nepatinka ar netelpa į mūsų sampratos rėmus. Na, lyg maži vaikai, kurie užsimerkdami įsivaizduoja, jog tapo nematomi kitiems – ko nematau, to ir nėra.

Skiriamos keturios nuvertinimo ar nukainojimo formos (ne ne, ne pavasario ir rudens): problemos egzistavimo, jos svarbos mums, galimybės ką nors keisti ir asmens galimybės veikti ar reaguoti kitaip. Išsiaiškinkime tai.

Štai visiškai pasyvus savo gyvenimo atžvilgiu žmogus. Jis murkso prieš televizoriaus ekraną, spaudydamas pultelio mygtukus. Čia dūsauja ir lieja ašaras, žiūrėdamas kokią muilo operą, čia lyg užkerėtas stebi loterijas, kur dalijami milijonai. Ir, žinoma, svajoja, kaip būtų gera patirti didelę meilę ir išlošti aukso puodą. Va, tada tai prasidėtų gyvenimas. Pasidairykime po šio svajoklio kiemą. Tai žmogus, kuris nelinkęs varginti savęs darbu. Dirba jis nuo iki. Ir nė valandėlės daugiau. Po darbo, pasičiupęs prekybos centre šio to užkąsti ir keletą butelių alaus, skuba prie mylimo televizoriaus ekrano.

Tai paveikslėlis žmogaus, kuris be galo be krašto nuvertina save. Jis tapo tik priedėliu prie televizoriaus. Jis negirdi savęs, jis palaidojo visus siekius ir troškimus. Jis pats sau tarsi neegzistuoja. Ir neskubėkime teigti, jog toks gyvenimas šį asmenį tenkina. Jei taip būtų, jis nesvajotų apie meilę ar turtus, bet juos kurtų ir jais džiaugtųsi.

Štai moteriškė, virkaujanti, kad vyras jos seniai nebegerbia ir nebemyli. Net mušąs, kai parsvyruoja namo išgėręs. Žinoma, galėtume suabejoti, ar tie du žmonės iš viso kada nors vienas kitą mylėjo, bet čia jau kito straipsnio tema. Taigi skundžiasi moteris, guodžiasi artimiesiems, pasakoja savo draugėms. Draugės jau ir gelbėjimo tarybą įkūrė, ir planą, kaip ištraukti nelaimėlę iš kenkėjo gniaužtų rezga, o ši grįžta namo ir puola į „mylimo“ vyrelio glėbį. Štai jums, draugužės, ir toliau kvailus išvadavimo planus kurkit! O paskui vargšelė pasakoja, kad ji neturinti galimybių iš vyro nagų ištrūkti: nėra kur gyventi, vaikai jį myli, vyras keršys ir gal net jai gyvybę atims, ir t.t., ir pan.

Viskas aišku, ši moteris nuvertina galimybę ką nors savo gyvenime pakeisti. Kiek bekurtume jos rėmimo fondų ar draugijų, šios moters gyvenime niekas nesikeis, kol ji nesuvoks savo pasyvumo ir ją valdančių baimių.

Pasyvumo žmogus sąmoningai nesirenka. Likti pasyviam, t.y. nerealizuoti savęs, jį verčia dar vaikystėje išmoktas savo jėgų ir galimybių nuvertinimas bei iškreiptos nuostatos apie pasaulį.

Kartą su bičiuliais diskutavome, kurgi slypi to savęs, kitų žmonių ir gyvenimo nukainojimo reiškinio šaknys. Vieni jų pradžią regėjo tėvų šeimoje, kur tėvai, užuot drąsinę ir skatinę savo atžalas, augina jas varžydami baimėmis, įsakymais ir nepagarbiu elgesiu. Buvo net pastebėta, kad tautiečiai žymiai pagarbiau elgiasi su savo šunimis nei vaikais. Išties, ar jums teko girdėti pilietį, klykiantį ant savo šuns? O ant savo vaikų?

Kita bičiulė nuvertinimą siejo su tradicija, vyraujančia mūsų tautoje. Dar iš klasikų veikalų pamename pamokymus „būti tylesniam už vandenį ir žemesniam už žolę“. Taigi „mažo žmogaus“ būsena neleidžia saugiai ir patogiai jaustis daugybę iššūkių keliančiame ir savo vidinę galią kviečiančiame rodyti pasaulyje.

Trečiajai atrodė, kad nuvertinimui reikšmės turi kažkoks nerašytų taisyklių rinkinys – ką kiti apie tave pagalvos, kuriuo mes vadovaujamės. Ši pašnekovė pabrėžė, kad visai nereikia jokių elgesio kodeksų išradinėti, nes viskas jau seniai surašyta dešimtyje Dievo įsakymų. Tik va, svarbu, kaip mes juos suprantame: kaip davatkos ar kaip tikri tikintys Dievo vaikai. „Nevok“, „nemeluok“, „nežudyk“ ir t.t. – juk tai ir priesakai, kaip turėtume elgtis su pačiais savimi. Neišduoti savo prigimties ir asmenybės, nemeluoti sau ir kitiems apie tikruosius save, nežudyti savęs, stengiantis būti ar tapti kažkuo kitu nei esame, ir pan.

Ketvirtoji nuvertinimo, vedančio į pasyvumą, priežastis galėtų būti ir atsisakymas mąstyti apie save, kitus ir gyvenimą. Kai atsisakome kelti klausimus, mes netenkame gyvenimo pojūčio. Štai mažas vaikas, nuo ryto iki vakaro kamuojantis smalsiais „kodėl?“, per keletą metelių atveria milžiniškus gyvenimo paslapčių klodus. Suaugėliai, deja, gyvena pagal principą „viską mačiau, viską girdėjau, viską žinau, viską patyriau“.

Ir dar nuvertinimą lemia mūsų „mitologija“. Tai visokie „gyvenimas man yra neteisingas“, „tokia karti mano dalia“, „gimiau po nelaiminga žvaigžde“ ir pan. Rypaujama, dejuojama, tačiau nesusimąstoma, ar kada nors kas nors žadėjo „teisingą gyvenimą“ (nebent koks politikas priešrinkiminėje kovoje), „laimingas žvaigždes“. O galų gale ko toms žvaigždėms, sudarytoms iš kosminių dulkių, turėtų rūpėti koks Jonas ar Onutė?

Pakeisti pasyvaus gyvenimo nuostatas į save realizuojančio gyvenimo – sunku. Žmonės visomis išgalėmis kabinasi už senųjų savo galvose įrašytų programų. Kovodami su naujomis, jiems dar nežinomomis pažiūromis ar elgesiu, jie netgi apsiginkluoja neigimu ar projekcijomis: „Tai ne aš tingus, bailus, apatiškas, bet visi aplink mane“, „Ką čia ta autorė rašo, pasyvių žmonių iš viso nėra, ir aš ne toks“, „Šita teorija – visiška nesąmonė“.

Betgi kam tiek daug energijos švaistome puolimui, neigimui ar įvairiausiems mitams kurti ir juos saugoti? O gal geriau parašyti straipsnį apie save, kitus ir gyvenimą (džiugu, jog taip elgiasi kai kurie feminos lankytojai), pakeisti nemėgstamą darbą į mielesnį, aplankyti išsvajotą šalį, pasikviesti draugų ir surengti įdomų vakarėlį, pradėti verslą, pasikalbėti iš širdies su savo vyru, žmona ar vaikais, prisipažinti kam nors meilėje, išmokti užsienio kalbos? Kaip manote, ar taptumėme laimingesni?