10 metų Bendravimo grupių vedimo patirtis. 350 sėkmingai jas pabaigusių.


REGISTRUOKIS. NAUJA GRUPĖ

Kai reikalai aukščiau visko

Aušra Griškonytė

„Kai išeisiu į pensiją, tada atsiduosiu knygų skaitymui“, „Na ir kas, kad dabar varžau save, bet taip kaupiu nuopelnus amžinybei“, „Dabar turiu daug dirbti, o atsigriebsiu, kai sulauksiu keturiasdešimt penkerių ir būsiu uždirbęs keletą milijonų“, „Aš turiu save iki galo suprasti, kad galėčiau keistis“, - taip mąsto žmonės, psichologijoje vadinami perfekcionistais.

Pamatinis šių asmenų tikėjimas – gyvenime negali įvykti gerų dalykų tol, kol pradžioje neįvyko blogi. Tad negalima džiaugtis, švęsti, linksmintis, ilsėtis tol, kol neatlikai nemalonių darbų ir pareigų. Visokios linksmybės juk gali palaukti, o reikalai aukščiau visko.

Nestebina, kai tokio asmenybės tipo žmonės net atostogų metu ar poilsio dienomis sėdi įsikniaubę į darbus, kurie jiems niekada nesibaigia, net sunki liga nepajėgia jų priversti išeiti atostogų ar kuriam laikui atsisakyti mokslinio darbo rašymo, projektų vykdymo ar pan. Tai žmonės, kuriuos paprastai nuo darbo stalo veža tiesiai į reanimacijos skyrių.

Perfekcionistų gyvenimą gerai iliustruoja antikinis mitas apie stipruolį Heraklį. Olimpo dievų buvo nuspręsta jam leisti tapti pusdieviu, tačiau tik su sąlyga, kad Heraklis išmėšiąs milžiniškas arklides. Kiekvienas perfekcionistas gilumoje yra Heraklis, turintis ambicijų įsikurti bent jau Olimpo papėdėje.

Geštalto psichoterapinės mokyklos atstovas Claudio Naranjo šį asmenybės tipą laiko linkusiu protestuoti ir atkakliai reikalauti, bet vengiančiu neracionalaus pykčio ar nemotyvuoto irzlumo. Anot jo, tai žmonės, „sąmoningai siekiantys daryti gerus darbus“. Dauguma šventųjų buvo šio tipo asmenys.

Nors vis dažniau mokslinėje literatūroje pasirodo pasvarstymų, kad polinkį į „gerų darbų be poilsio darymą“ lemia kažkokios genų kombinacijos, ir matyt ne tokios jau retos, tačiau labiausiai tikėtina, kad tokio gyvenimo stiliaus išmokstama šeimoje. Paprastai nors vienas tokio asmens tėvų pasižymėjo tais pačiais perfekcionistiniais būdo bruožais.

Tobulybės siekiantys tėvai ir iš savo vaiko tikisi užauginti tobulą žmogų. Tokioje šeimoje be galo vertingais laikomi darbštumas ir pasiekimai. „Tu esi geras tik tuomet, kai tu ir viskas aplink tave yra gerai“, - tokį požiūrį įperša vaikui perfekcionistai tėvai. Jei mokytis, tai tik dešimtukais, jei studijuoti, tai tik diplomui su pagyrimu, jei dirbti, tai tik už milijoną. Nevykdyti tų žodžiu ar elgesiu perduotų tėvų reikalavimų vaikui neįmanoma, nes kyla pavojus, jog tėvai nusisuks, atimdami savo meilę.

Viktoras, trečią dešimtį bebaigiantis sėkmingas vadybininkas, - tipiškas perfekcionistas. Labai logiškai, nuosekliai ir aiškiai jis dėsto savo problemą – energijos stoka, nerimas, pranykęs kūrybiškumas, sutrikęs miegas, dingusi lytinė potencija. Pasakojančiojo veide sunku įžvelgti kokią nors emociją, nebent tik įtampą. Nesunku nuspėti, kad visas ištariamas mintis ir emocines išraiškas jis įkyriai kontroliuoja.

Iš Viktoro pasakojimo aiškėja, jog save jis suvokia kaip labai patikimą, atsakingą, lojalų, itin darbštų ir išmanantį savo profesiją asmenį. Tikėtina, kad turi gerus socialinius įgūdžius – bendrauja pagarbiai, mandagus, atidus pašnekovui. Vyro kalba išduoda galvoje laikomą programą, nes nuolat vartoja žodžius „reikia“, „turiu“, „privalau“.

Kaip ir dauguma perfekcionistų, Viktorui gana sunku įžvelgti save ir pripažinti savo problemas, anot jo „trūkumus“. Tobulybės siekimo programa apsaugo nuo bejėgiškumo, silpnumo, liūdesio, baimės ar pykčio suvokimo. Nusilpęs ir nustekentas savo įsipareigojimų, Viktoras nebeturi galimybių pabėgti nuo savęs suvokimo į darbus, pareigas, atsakomybę. Tuomet atsiveria jo slapti „netobulumo“ klodai, kuriuos tėvų paakintas nuo mažų dienų jis slėpė. Tad nusilpęs, pavargęs ir bejėgis vyras jaučiasi visiškas nulis - nevertas niekieno meilės.

Viktoras prisimena, kad tokiu nevykėliu jis kartais jausdavosi vaikystėje: kai kartą ketvirtoje klasėje gavo dvejetą iš lietuvių kalbos diktanto, kai kaimynas apibarė, kad perbėgo per jo neseniai užsėtą pievelę, kai atstūmė pirmoji mergina.

Visas Viktoro gyvenimas susidėjo iš svyravimo tarp baimės ir drąsos potyrių. Tuomet, kai jam sekasi, kai jis gali numatyti pasekmes, kai sugeba kontroliuoti savo „ydas“, jis jaučiasi pasitikintis savimi. Bet kai kas nors nepavyksta, kai suklysta, kai praranda jėgas, tuomet jį apima didžiulė baimė, jog bus demaskuotas kaip visiškas nevykėlis, diletantas, niekšas. Tuomet viskas, apie ką Viktoras pajėgia galvoti, sukasi apie tai, kur galėtų pasislėpti, kad pasijustų saugus.

Perfekcionistai paprastai gyvenime svyruoja tarp kovos už kilnius tikslus, planų įgyvendinimą ar moralės principų laikymąsi iš vienos pusės ir visiško atsitraukimo ir užsidarymo savyje ar keturių sienų – iš kitos. Tokie svyravimai – tai pasekmė tėvų spaudimo siekti sėkmės ir įvykdyti tai, ko patiems tėvams nepavyko padaryti.

Perfekcionistai yra be galo aktyvūs. Jie nuolat užsiėmę, net tuomet, kai guli pliaže ar lovoje, jų protas yra hiperaktyvus – svarsto, sprendžia, analizuoja. Tai žmonės, kuriuos žudo laukimas. Jie mėgsta kitus mokyti, pamokslauti, linkę dominuoti. „Tvarka ir įstatymas“ jiems svarbiau visko, tačiau šį reikalavimą taiko ne tik kitiems, bet pirmiausia jam paklūsta patys. Jie tiki idealių standartų egzistavimu ir nuolat siekia aukštų idealų. Gyvenimas, stokojantis aukštų siekių, jiems atrodo neturintis prasmės.

Perfekcionistams itin sunku atsidūrus situacijose, kur improvizuojama, kur nėra aiškiai numanomų taisyklių, kur galima laisvai ir nevaržomai reikštis. Pakvieskite jį šokio, kurio jis šokti nemoka, ir išvysite visiškai suvaržytą, vos ne suakmenėjusį žmogų. Labai tikėtina, kad situacijoje, kur galėtų išryškėti jo „nemokšiškumas“, jis pasistengs iš viso neatsidurti.

C. Naranjo mano, kad besąlyginės meilės paieškos sukuria perfekcionistinę asmenybę, kurioje meilės siekis pakeičiamas teisių ir pagarbos siekimu. Reikalaudamas ir kabindamasis į pareigas toks asmuo giliai viduje slepia švelnumo poreikį. Tėvų reikalavimai vaikystėje, kurie tebelydi ir suaugus, atima galimybę jaustis mylimam tiesiog už buvimą tuo, kuo esi, sukuria „dvasinės tuštumos“ pojūtį. Jie priversti, anot C. Naranjo, nuolat išgyventi disbalansą „tarp atsidavimo pareigai ir troškimo mėgautis gyvenimu, tarp rimtumo ir lengvabūdiškumo, tarp darbo ir žaidimo, tarp suaugusio žmogaus tikslingumo ir vaikiško betarpiškumo“.

Tobulybės siekis – tai tokio asmens bandymas patirti besąlyginę meilę, kuria gali apdovanoti tik savo vaiką mylintys ir jo buvimu besidžiaugiantys tėvai, kokių jam neteko turėti.

Visuomet, kai tėvai vaikui primeta savo tikslus, augina jį pagal protingas „mokslo šviesulių“ sukurtas auklėjimo programas, ruošia jį tapti „moraliu piliečiu“, nebelieka vietos natūraliems vaiko poreikiams. Neišgirstas ir nesuprastas vaikas, spaudžiamas būti ne tuo, kuo jis yra, bet tuo, ko trokšta ir jame „mato“ jo tėvai, turi tik vieną galimybę išlikti – prisitaikyti prie tėvų norų ir lūkesčių, palaidodamas savo prigimtį ir norus.

Tokios baisios vaikystės pamokos iškreipia gyvenimą, nes neįsisąmoninta baimė, kad atsiskleis paslėptas netobulasis „aš“ verčia taip bijoti gyvenimo, vykstančio čia ir dabar, kad mirtis atrodo esąs mažesnis blogis. Štai kodėl psichoterapeutai tarp perfekcionistų neretai įžvelgia potencialių savižudžių. Tačiau savižudybė reikštų savo netobulumo įrodymą, tad perfekcionistai atimti sau gyvybę siekia įmantresniu būdu – darbu.

Tobulybės siekėjai, tokie kaip Viktoras, neretai skundžiasi nerimu, panikos atakomis, dažnu šlapinimusi ar tuštinimusi. Šie požymiai rodo, jog asmuo gyvena nuolatiniame strese. Dažniausiai blogai pasijuntama tuomet, kai ilsimasi, ypatingai naktį. Kai miego metu ima karaliauti pasąmonė, iš jos išsiveržia sukaupta įtampa, baimė ar net siaubas, kurį išgyvena toks žmogus.

Britų psichoterapeutė dr. Christine Page tvirtina, kad kuomet baimė tampa ne signalu, įspėjančiu apie pavojų, bet nuolatine būsena, ji sukelia vidinį paralyžių. Tokia baimė yra susijusi ne su tiesa, bet su įsivaizduota problema. Tokia baimė išduoda tik viena – esi pernelyg priklausomas nuo išorės vertinimų ir paramos.

Drąsa būti, kurios taip trūksta siekiantiems tobulybės, randasi, pasak Ch. Page, iš širdies, t.y. kai nusprendžiame mylėti ne tik savo privalumus, bet ir trūkumus.

Besikankinantiems priklausomybėje nuo tobulybės paieškų svarbu suvokti, kad gyvenimas, kupinas meilės ir švelnumo, niekada neprasidės, kol jie visas pastangas bus nukreipę į tėvų „įrašytos jų galvose“ programos vykdymą. „Aš esu pakankamai geras toks, koks esu“ – toks turėtų tapti jų iššūkis sau patiems.

Nevertėtų perfekcionistų nuvertinti, juk visa žmonijos kultūrinė ir mokslinė pažanga remiasi į perfekcionistų pečius. Kita vertus, neteko sutikti geresnio kliento už perfekcionistą, nes jis visada iki galo siekia savo tikslų. Užsibrėžę pasiekti didesnės laisvės nuo tobulo pasaulio paieškų, jie tai sėkmingai įgyvendina.

Ir užduotys asmenybės augimo kelyje jų laukia tikrai malonios – išmokti linksmintis, ilsėtis ir patirti malonumus, neatidėliojant to rytdienai. Kaip sako Daniel Casriel, jiems tereikia išmokti „jodinėti, nelaukiant, kol arklidės bus išvalytos“.