Psichologinės bendravimo grupės


Plius nauja neurozė

Aušra Griškonytė

Iš bet kurio spaudos leidinio, į televizijos laidas įsiterpiančių reklamų, gydymo specialistų lūpų esame skatinami rūpintis savo sveika mityba. Perspėjimai apie žalą to, ką kemšame į pilvą, dažnai būna apipinti įvairiausiais pagąsdinimais ("cukrus - baltoji mirtis") arba apeliuoja į mūsų vartotojiškus interesus ("norite atrodyti lyg manekenė - privalote daryti iškrovos dienas arba pabadauti").

Gyvenimas nuolat galvojant apie maistą tapo gyvenimu pilvui, grožiui ar amžinai jaunystei. Toks begalinis susirūpinimas įgyja net bjauriausias grimasas - sergama anoreksija, kai maistas paskelbiamas absoliučiu blogiu, arba kamuojamasi bulimija, kai maistas tėra nerimo naikinimo priemonė. Galbūt netgi nerimo dėl netinkamos mitybos.

Amerikiečiai psichoterapeutai Stephen B. Karpman ir Viola Litt Callaghan tokį visuotinį ažiotažą pavadino "mitybos neuroze". Jos apimtas žmogus įkyriai ar net įtariai skaičiuoja kiekvieną kąsnį, fiksuoja suvalgomo maisto kaloringumą, aiškinasi, kiek kalcio, kalio ar fosforo turi kiekvienas patiekalas, kol pastebi, kad mintys apie maistą be atvangos zuja jo galvoje ir neįmanoma nuo jų išsivaduoti.

Pažvelkime į savo elgesį. Ar geriame morkų sultis todėl, kad jos mums skanios, ar tik todėl, kad gerina odos kokybę ir turi daug beta karotino? Ar skanaujame varškės, nes ją mėgstame, ar valgome ją tik tam, kad apsaugotumėm savo kaulus nuo kada nors juos užpulsiančios osteoporozės?

Knygynai plyšta nuo "stebuklingos" literatūros, kaip teisingai maitinantis, galima sulaukti šimto metų ir dargi jaunam ir sveikam. "Tereikia nevalgyti X, nevalgyti X su Y, nevalgyti X be Z ir visada maitintis Z", - tokius "stebuklingus" patarimus ironizuoja S. Karpman ir V. Litt Callaghan, kasdien savo psichoterapinėje praktikoje sutinkantys tokių sveiko gyvenimo nuorodų į aklagatvius nuvestas aukas.

Susirūpinimas mityba perauga į mitybos neurozę, kai maistas tampa ne gyvybės užtikrinimo poreikiu, bet užvaldo asmenybę ir padaro ją priklausomą nuo gramų, kilogramų, kalorijų, produktų. "Kai kurie žmonės matuoja savo maistą lyg jis būtų koks cheminės laboratorijos chemikalas ir bijo atsitraukti nuo buteliuko su maisto papildais toliau nei per penkis žingsnius. Maistas tampa lyg koks vaistas", - susirūpinę specialistai.

Priklausomybė nuo to, kas dedama ar nededama į burną, yra išraiška destruktyvaus gyvenimo scenarijaus. Maistas tampa priemone save sunaikinti ar susargdinti, arba bent jau priversti kentėti ir jaustis nelaimingu. Nustatyta, jog rimtos mitybos neurozės aukos neretai yra nelaukti ir buvę tėvų nenorimi vaikai, užaugusios labai konfliktiškose ir nedarniose šeimose, vaikystėje patyrę seksualinę, fizinę ar emocinę prievartą. Išgyventi tokiomis atšiauriomis aplinkybėmis vaikas tegalėjo išmokdamas nemąstyti apie tai, kas jį slegia.

Mitybos neurozei ir yra būdinga tai, kad jos valdomi asmenys atsisako sveiko proto kritiškumo ir vadovaujasi jiems pripirštomis nuostatomis. Tėvų šeimoje jie neišmoko tinkamai pasirūpinti savo kūnu ir emocine būsena. Jie nėra gavę leidimo būti sveiki, patys nuspręsti, kas jiems tinkama, kas skanu, o kas ne. Paprastai mitybos neurozės aukos pasakoja, jog vaikystėje tėvai reikalavo iš jų suvalgyti viską, kas buvo įdedama į jų lėkštes, ir be raukymosi "mėgti" bet kokius patiekalus. Atsisakymas valgyti buvo suprantamas kaip mamos ar tėčio orumo ir pastangų įžeidimas, ir už tai vaikas buvo baudžiamas.

Pavojus ateina ir iš asmenų, kurie nesverdami savo žodžio į šalis dalina nepamatuotus ir moksliškai nepagrįstus patarimus, kaip maitintis. Gydytojo nurodymas pavyzdžiui, vengti kiaušinių, pacientui, nemokančiam kritiškai sverti išgirstos informacijos, reiškia visišką kiaušinių atsisakymą. Vieno ar kito produkto nuteisimas ar reabilitavimas tėra trumpalaikis žiniasklaidos ir madingų specialistų žaidimas. O rimti gastroenterologai tvirtina, kad organizmą atpratinti nuo kokio nors maisto produkto lengva, o pripratinti iš naujo labai sudėtinga.

S. Karpman ir V. Litt Cannaghan siūlo saugotis mitybos neurozės, suteikiant sau leidimus, užuot spaudus save į kampą draudimais. Pirmiausia, jie skatina apsaugoti save nuo įtaigos, kuria naudojasi reklama. "Įtaigiems žmonėms visos pranašystės išsipildo", - sako psichinės sveikatos specialistai. Jei žmogui tvirtinama, kad valgant duoną ir užgeriant ją pienu kaupiasi dujos, taip ir nutiks, nes valgydamas ir veikiamas įtaigos jis priris daug oro. Jei dietas propaguojantis specialistas tvirtina, kad maisto X negalima vartoti kartu su Y, nes atsiras alerginė reakcija, kūne pasigamins daug šlakų ir pan., valgytojas būtinai po šio maisto derinio pasijus blogai.

Mitybos neurozei atsparūs tie žmonės, kurie sugeba nepasiduoti magiškam mąstymui. Jie sugeba gyventi nė vieno maisto produkto nepaversdami panacėja. Jie nemano, kad kokiomis magiškomis gudrybėmis galima amžinai išlikti jaunam. Užuot kabinęsis česnako galvutę ant kaklo, kad apsisaugotų nuo virusų, toks asmuo geriau renkasi vakciną nuo gripo ir fizinę kultūrą kūno tonusui palaikyti. Fanatiškai kasryt vartojamos morkų ar apelsinų sultys, maisto papildai po pusryčių ar trys vakare sugraužti svogūnai tikrai negarantuoja absoliučios sveikatos ir laimės.

Saugantis mitybos neurozės turėtume įgyti atsparumą priklausomybei. Žinotina, kad bet kuris asmuo, aklai sekantis viršesniu, charizmatišku lyderiu, tampa nuo jo priklausomas. "Žinai tas daktaras A daro stebuklus", "specialistas C duoda tokius dietos nurodymus, kad per mėnesį numesi 30 kg", - tokie gandai skraido iš vieno priklausomo žmogaus lūpų į kito priklausomo ausį ir širdį. Kai kas iš to kaupia turtus.

Pateikdami stebuklus darančius ir visiems padedančius patarimus "specialistai" įteigia sekėjams atsisakyti sveiko proto kritiškumo. "Onutei padėjo, Petrą išgelbėjo, ir man tiks", - mąsto priklausomas pasyvus žmogus. S. Karpman perspėja, jog visokio plauko šundaktariai paprastai siekia savo aukoms daryti įspūdį, vartodami įvairiausius organų pavadinimus ir medicininius terminus: "Šią savaitę išvalysime jums kepenis ir tulžį, o kitą savaitę imsimės antinksčių".

Turime saugotis ir tų, kurie siūlo saugumą ir užtikrintumą. Kiekvienas rimtas sveikatos specialistas niekada neduoda šimtaprocentinių garantijų, o siūlo išmokti tapti savo kūno gydytoju. Tuo tarpu siūlantys dietas - panacėjas teigia, jog esą egzistuoja kažkokios ypatingos procedūros, ypatingi maisto produktai. "Valgykite tik obuolius", "maitinkitės tik kopūstais", "geriausia - valgyti tik mėsą", - kemša mums visokias dogmas.

Dogmatiškumas mityboje - tai neurotiškumo išraiška. Kvaila savo gyvenimą tvarkyti pagal straipsnelius žurnale, atsisakant girdėti, ko iš tiesų prašo mūsų kūnas. Nors šiandien nebestebina, kai išgirstame, kad kažkas nebevalgo mėsos, nes esą joje tik riebalai ir nitratai, kiaušinių, nes jie - cholesterolio sandėlis, druskos ar cukraus, nes tai kelias į mirtį. Kartą aštuonmetis berniukas aiškino, kad nevalgąs mėsos ir esąs vegetaras todėl, kad protestuojąs prie stirniukų bembių šaudymą, o ir jų mėsa esanti labai nesveika.

Į įkyrią priklausomybę nuo mitybos galima patekti ir pasidavus perdėtam entuziazmui, su kuriuo siūlomi stebuklingi papildai ir vitaminai. "Vartokite kasdien vitaminą C ir A, jie stiprūs antioksidantai, tad nesusirgsite vėžiu", - meluoja reklama ar iš mūsų besipelnantis šarlatanas. Siūlymai gerti tokią ir tokią arbatą, valgyti greipfrutus, nė dienos nepraleisti be želmenų sulčių ar kviečių daigų - visa tai bandymas "užkabinti" mus, sukėlus entuziazmą.

Paskatinti griebtis vieno ar kito produkto nėra sudėtinga, nes visus mus valdo mirties ar sunkios ligos baimė. Kovoje su šiuo siaubu mes linkę kabintis į viską, kas nors kiek žada padėti pasijusti saugesniems. Deja, būti suaugusiu žmogumi - vadinasi, suvokti, kad gyvename nesaugiame ir atsitiktinumų valdomame pasaulyje. Kitoks jis niekada ir nebuvo. Labai tikėtina, kad ir nebus.

Neapsaugo mūsų ir visokie prietarai ar bobučių patarimai. "Kaimynė sakė, kad negalima žuvies užsigerti pienu", - aiškina vienas pilietis. Nei kodėl to daryti negalima, nei kas bloga nutiks, jis pasakyti negali, bet kaimynės "išmintis" saugiai patalpinta atmintyje.

Psichinės sveikatos specialistai ragina saugotis fanatizmo mityboje. Bet koks fanatizmas - sutrikusios psichikos požymis. Tad visokios ekstremalios dietos, badavimai yra ne tik žalingi, bet gali būti net mirtini. Tokie fanatikai dažnai įrodinėja, kad pabadavę jaučiasi atgimę, palengvėję, nušvitę, tačiau nėra žinoma, kas jų laukia po ilgesnio laiko, kokios tų eksperimentų pasekmės. Sergantį organizmą verčiant kęsti badavimo šoką, vadinasi, pirmiausia naikinti savo kūną. Neapykantos sau ir savo kūnui stoka nėra kelias į pasveikimą.

Kita vertus visi fanatikai vadovaujasi šūkiu - "Mes ir tik mes gyvename teisingai, o visi kiti - neišmanėliai!" Savo aukas jie sužavi įvairiausiais "stebuklais", magiškais triukais. Žinotina, kad fanatiški pasekėjai visada vengia ir bijo mokslinių diskusijų ir bėga nuo prašymo pateikti racionalius argumentus. "Nušvitimas", "atjaunėjimas", "vidinis švarumas" nėra argumentai, nes jų neįmanoma patikrinti.

Saugant save nuo mitybos neurozės, turėtume būti aktyvesni ieškodami informacijos, nebijodami sveikatos specialistams užduoti tiek klausimų, kiek mums rūpi. Apie sveikatą mus mokyti turi ne žurnalai ar brošiūros, parašytos mėgėjų, bet gydytojai. S. Karpman ir V. Litt Cannaghan siūlo tokius patarimus atidžiai vertinti išsiaiškinant, kokie yra šalutiniai efektai, kokie atlikti tyrimai, kas juos atliko, ar atlikta papildo, vitaminų ar dietos ekspertizė, kiek vartotojų ištirta ir pan.

Perdėtas domėjimasis vartojamu maistu išduoda žmogaus padidėjusį nerimastingumą, baimingumą, sumažėjusią savigarbą. Neretai priklausomybė nuo maisto yra viena iš depresijos kaukių.

Visi mes, tie, kurie moko sveikai gyventi, ir tie, kurie šią išmintį perima, turime jausti atsakomybę. Vieni atsako už savo žodžius, kiti yra savo organizmo ir gyvenimo šeimininkai. Gyvenimas pakankamai sudėtingas, tad negalima jo dar labiau apsunkinti mitybos problemomis.

Kartą teko priimti svečius iš užsienio. Šeimos galva buvo prisiekęs vegetaras ir nevalgė mėsos. Jo žmona nevalgė žuvies, pieno produktų, bet valgė mėsą. Sūnus nevalgė mėsos, pieno produktų ir šokolado. Trimetė dukrelė valgė viską, išskyrus citrusinius vaisius. Kokias vaišes jiems pasiūlytumėte?