10 metų Bendravimo grupių vedimo patirtis. 350 sėkmingai jas pabaigusių.


REGISTRUOKIS. NAUJA GRUPĖ

Narcizų amžius

Aušra Griškonytė

Ar kada nors susimąstėte, ką įdomaus apie savo gyvenimą galėtumėte papasakoti žurnalistui, nusprendusiam paimti iš jūsų interviu? Ką dar nepatirto išgyvenote, kokios išminties sukaupėte, kas patrauktų skaitytoją? Nevalingai šis klausimas iškyla atsivertus kokį žurnalą ar laikraštį, pažiūrėjus televizijos pokalbių laidą. Žvaigždės ir žvaigždutės žarsto prisipažinimus, ką myli, kokios moterys ar vyrai patinka, ką mėgsta valgyti, kur atostogauja, kokį automobilį vairuoja.

Nebebijome pašalinio ausiai paviešinti ir savo pašnekesių mobiliuoju telefonu turinio. Mat kalbėti galime bet kur: gatvėje, kavinėje, prie gydytojo kabineto durų. Negana to, dargi į kairę ir dešinę dalijame savo telefono numerį – kad tik neturėtume laiko patylėti, kad tik neliktume vieni, kad tik nealktume dėmesio.

Paviešinome savo ir mūsų artimųjų asmeninį gyvenimą, viešai rodome savo kūno formas, jau nebebijome bet kam pasakoti ir demonstruoti, kokie seksualūs esame, kaip mylimės ir kiek kartų per savaitę.

Į tai reaguodamas italų psichiatras ir pichoterapeutas Giacomo Dacquino teigia: „Tai, kad dabar galime būti pasiekti bet kur ir bet kada, liudija šių laikų neurotinį ir ekshibicionistišką narcisizmą. Anksčiau buvo išlaikomas reikiamas privatumas ir teisė į asmeninę laisvę“.

Terminą „narcisizmas“ pirmąkart psichologijoje pavartojo Havelockas Ellisas XX a. pr. Tačiau šio termino ištakos slypi Senovės Graikijos mite apie gražų jaunuolį Narkisą, už šaltumą ir žiaurumą aplinkiniams dievų nubaustą įsimylėti patį save. Nenumaldomas žavėjimasis pačiu savimi įstūmė gražuolį į mirties glėbį, o mirties vietą paženklino gėlė – narcizas.

Apie žmogų – pasaulio centrą, nuolat susirūpinusį tik savo poreikių tenkinimu kitų sąskaita, rašoma ir tarptautiniame susirgimų klasifikatoriuje. Narcisizmo kupina asmenybė apibūdinama kaip siekianti žavėjimosi ja, tiki savo ypatinga svarba, siekia beribės sėkmės, galios, grožio, idealios meilės. Bendraudami šitokie asmenys yra eksploatatoriai. Jie abejingi kito žmogaus jausmams ir savijautai, yra pavydūs ir pasipūtę.

Štai apie ponią X. Jos kolegos kalba kaip apie tironišką valdovę, sunkiančią paskutinį pavaldinių prakaito lašą, reikalaudama paklusti jos permainingai valiai ir nuolat ploti jai katučių. Pataikaujant ir nusižeminant galima apsaugoti savo vargšę galvelę nuo viršininkės X. Rūstybės.

Ponia X. – išvaizdi moteris, nemažą savo uždirbtos algos dalį paliekanti madingų ir prabangių drabužių parduotuvėse ir grožio salonuose. Jos niekada neišvysite be makiažo ar manikiūro (tikėtina, ir pedikiūro), o drabužiui papuošti kūną leidžia tik kokį dešimtį kartų – po to perka naują, madingesnį.

Gyvena ponia X. Viena, nes buvę partneriai (o jų buvo visa armija) netiko: vienas per mažai uždirbo, kito manieros buvę kaimietiškos, trečias labiau žavėjosi darbu, o ne ja, dar kitas netenkinęs seksualinio ponios apetito.

O štai kitas pavyzdys – jaunas vyras Y. Jis itin rūpinasi savo kūnu. Kasdien po keletą valandų prakaituoja treniruoklių salėje. Y. formuoja naują, gražesnį ir vyriškesnį savo kūną. Jo diena prasideda ir baigiasi sukiojimusi prieš veidrodį, apžiūrint bicepsus ir tricepsus, pilvo presą, šlaunų reljefą.

Y. grožio puoselėjimui pavergta ir jo žmona. Ji kasdien suka galvą dėl vyro baltymų meniu, ieško jam maisto papildų, masažuoja pavargusius po treniruočių raumenis, sutinka kęsti seksualinio bado dietą, nes vyro lytinė funkcija gerokai pastaruoju metu susilpnėjo.

Ir tegul Y. gyvenimas yra susiaurėjęs iki sporto salės, tačiau ko vertos akimirkos, kai jis išdidžiai išpūtęs savo raumenų masę saulėtą vasaros dieną pražingsniuoja gatve. Į jį nukreipti godūs merginų ir jaunų vyrukų žvilgsniai.

Ponios X. ir Y. Istorijos – tai kraštutiniai save įsimylėjusių asmenybių pavyzdžiai. Panašių narcisizmo kupinų asmenų apstu tarp televizijos laidų vedėjų, politikų, pramogų verslo atstovų, žurnalistų, net teisėtvarkos pažeidinėtojų.

Tokios asmenybės būna dviejų tipų: save prikišamai demonstruojančios – ekshibicionistiškos ir slaptieji narcizai. Ekshibicionistai siekia, kad kiti jais žavėtųsi. Dėl aplodismentų jie pasiryžę padaryti bet ką: viešai išsirengti ar pasimylėti, visai Lietuvai pademonstruoti savo namus ar kokias nors „antgamtines“ savo galias.

Slaptieji narcizai nėra tokie pastebimi, nes jų taktika sulaukti susižavėjimo kita – jie siekia prisišlieti prie kokio nors iš tiesų ypatingo žmogaus. Prisigretinę prie išskirtinio asmens, jie ima maudytis jo šlovės spinduliuose ir jaučiasi tokie pat reikšmingi ir svarbūs kaip ir jis.

Gražuolis graikų mito Narkisas pamilo savo atspindį šaltinio vandenyje. Šiuolaikiniam narcizui šaltinio atspindį atstoja kitas žmogus. Bičiulis, partneris ar žiūrovas yra tik tai, kas lyg veidrodyje leidžia išvysti: „ar iš balos tas gražumas mano prigimimo“.

Psichoterapeutai Ianas Stewartas ir Vannas Joinesas nurodo, jog narcistinė asmenybė susiformuoja dėl daugelio priežasčių, bet viena svarbiausių – perdėta tėvų globa vaikystėje ir vaiko sureikšminimas. Tėvams, kurie dažniausiai irgi yra narcistinės asmenybės, vaikas tampa kažkuo didesniu už visą pasaulį.

Jei tėvai saugo savo atžalą nuo bet kokio skausmingesnio patyrimo, pavyzdžiui, nesiveda į mirusių giminaičių laidotuves, kaltina mokytoją, sudraudusią jų išdykėlį, šiam nuliūdus kiša saldainį, dviratį ar kompiuterį, toks vaikas neišmoksta ištverti skausmo, o per jį suvokti savo paties ir kitų ribų.

Ypatingų tėvų vaikas privalo irgi būti ypatingas. Jei vaikeliui skauda, jis paniuręs, nebendrauja, tėvai sunerimsta – jų atžalėlei kažkas negero atsitiko. Ir tuoj skuba padėtį ištaisyti. Taip vaikui perduodama žinia – „viskas arba nieko“. Kitaip tariant, arba tu esi linksmas, žavintis tėtį ir mamą, arba tu esi kažkoks nesveikas. O kas gi norės būti laikomas netikėliu?

Narcistiškų tėvų vaikas nuo pirmųjų savo gyvenimo dienų mokomas būti ne pačiu savimi, bet kurti ir nepaliaujamai tobulinti savo kaukę. Tai nepažeidžiamojo, nemirtingojo, fatališko vyro ar moters ir be problemų gyvenančio dievažmogio kaukė. Taip kurdamas savo kaukę ar dirbtinį save narcizas nuo mažų dienų mokosi išduoti savo prigimtį. Dėl aplinkinių žavėjimosi jis priverstas paaukoti savo tikruosius jausmus, norus, mintis.

Šis kontrastas tarp to, koks žmogus nori atrodyti ir koks jaučiasi, anot Giacomo Dacquino, sukelia daug patologinių išgyvenimų: tuštumos ir gyvenimo beprasmybės pojūtį, jausmų atbukimą, depresiją, perdėtą susirūpinimą kūno negaliomis.

Praradęs tapatybę ir virtęs viešai demonstruojamos sėkmės ir žavaus šaunuolio kauke toks asmuo kenčia nuo menkos savigarbos, kuri lyg svarstyklės svyruoja priklausomai nuo aplinkinių rodomo dėmesio. Apsuptas dėmesio toks asmuo tampa ambicingas, didingas, valdingas ir entuziastingas. Tačiau likęs vienas, be išorinio palaikymo, jis virsta nepasitikinčiu, viskuo abejojančiu, nesaugiu, mamos ir tėčio glėbio išsiilgusiu vaiku.

Narcistinėms asmenybėms labai nesiseka kurti tarpasmeninių santykių. Jos nepajėgia užmegzti gilaus žmogiško ryšio. Kažkada vaikystėje išmokę atsisakyti savo tikrųjų jausmų jie prarado galimybę patirti meilę, draugystę. Juk kaukė negali mylėti, ji šalta ir viskam abejinga.

„Jei tu užsidėjęs kaukę, tu susilieti su kauke. Jei aš norėsiu paliesti tavo akis, paliesiu tiktai kaukę“, - rašė žymus amerikiečių psichoterapeutas Frederickas S. Perlsas.

Žmonių esmė – emocijos, jausmai, mintys, dvasingumas. Atsisakydami tikrojo „aš“, prarandame gebėjimą būti atsakingi už savo gyvenimą. Pasak F.S.Perlso, atsakomybė yra ne kas kita kaip pojūtis „Aš esu Aš“.

Narcistinė asmenybė – mados ir paklausos rinkos formuojama kaukė – nepajėgi būti atsakinga. Gyvenimas šalia tokių kaukėtų žmonių visada nepatikimas ir nesaugus, tarsi savo vidinį nesaugumą jie projektuotų į išorę.

„Žmogus, kuriam pasaulis terūpi tiek, kiek tas pasaulis žavisi jo asmeniu, vargu ar pasieks tikslą. O jei ir pasieks, nebus visiškai laimingas, nes žmogiškas instinktas iš tikrųjų nėra sutelktas vien į save,“ - perspėjo filosofas ir matematikas Nobelio premijos laureatas Bertrandas Russellas.