10 metų Bendravimo grupių vedimo patirtis. 350 sėkmingai jas pabaigusių.


REGISTRUOKIS. NAUJA GRUPĖ

Tėvo ieškojimas

Aušra Griškonytė

Šiandien susimąsčiau apie neteisybę. Apie neteisybę tėvo atžvilgiu. Ir apie tos neteisybės padarinius. Apie piktus, agresyviai per kitų galvas besiveržiančius bendrapiliečius, apie norą gauti, nenuvarvinus nė lašelio prakaito, apie išniekintus vaikus, apie maldas pinigui, apie dvasinių vertybių išjuokimą, apie neretą tyčiojimąsi iš Tėvynės.

Gero tono reikalu tapo nulenkti galvą prieš motinas. Šlovinti jų rūpestį, meilę, paguodą. Tuo tarpu apie tėvus – nieko. Lyg apie kokius numirėlius. Gal tikrai tėvo mums, modernių laikų moderniems žmonėms, nebereikia? Gal pakanka tik iškrapštyti kokią lytinę vyriškąją ląstelę ir sukurti kūdikį mėgintuvėlyje? Gal tėvas tėra tik beasmenis reproduktorius, kurį galima pažymėti kokiu nors eilės numeriu apvaisinimo įstaigų sąrašuose?

„Vyro įėjimas į civilizaciją – perėjimas nuo apvaisinimo iki tėvystės – (...) visada turėjo būti paremtas ritualais. (...) Tokie ritualai išnyko – tėvai nuėjo tam tikrą kelią nuo autoritetingų iki nevisaverčių – ir vyras liko vienas. Jam nesiseka virsti tėvu tuo momentu, kai jo žmona jį padaro tėvu. Jis jaučiasi vėl įsiurbtas atgal, grąžintas į laikus, kai dar nebuvo civilizacijos,“ – rašo italų Jungo psichoanalizės specialistas Luigi Zoja savo nuostabioje knygoje „Tėvas“.

Iš tiesų, mūsų gyvenime stinga vietos vyrui. Jam palikta mažytė kertelė, kuri vadinasi darbas. Na, gal dar baras ar alinė. Vyras vertinamas tik pagal pajamas, apie kurias jis praneša savo automobilio verte ar drabužių gamintojo etikete. Iš jo reikalaujama tik būti protingam, turėti gerą humoro jausmą, na, ir dar nenuvilti lovoje.
Vyro jausmai? Oi, ne, nereikia, juk jis ne kokia boba! Vyro asmeniniai norai? Na, argi leistina jam norėti ko nors atskiro nei nori jo motina, mylimoji ar žmona!? Vyro kančia, abejonės, nuoskaudos? Fui, juk tai bjauru, nevyriška!

Tad jei vyro esmė – tik automobilis, kostiumas, vienoks ar kitoks versliukas ar karjeros laiptukas, tai kodėl mes imame dejuoti, kad jis netampa geru tėvu? Argi bejausmis, tik pradinių klasių lygio anekdotą suskelti sugebantis karjeristas ar verslą, neretai kuriamą pagal kiemo gaujos taisykles, sukantis šaltakraujis piniguočius gali prie savo krūtinės su rūpestinga ir amžina meile priglausti dukrą ir sūnų? Argi jam gali rūpėti vaiko skausmai, rūpestėliai, pastangos, pirmosios ir n-tosios meilės?

Ar mes, mielosios, kartais nepasidarbavome, pačios to nesuvokdamos, sunaikindamos tėvą? Žinoma, galime pasiguosti, jog daugelis to tėvo pavyzdžio nėra mačiusios, nežino, ką reiškia jausti tėvą stovint sau už nugaros. Bet argi tai brandžios moters pasiteisinimas?

Šiandien vienas 35-ių metų vyras man išsitarė: „Moterys nežino, ko nori. Jos nesupranta, kad vyras gyvena tik dėl moters. Moteris duoda vyrui leidimą prie jos priartėti, leidžia jam su ja būti, ją mylėti.“ Fantastiški žodžiai! Tikrai, jei moteris pakviečia prie savęs vyrą, bet nežino ko norėti, kas tuomet turėtų vykti? Seksas žurnaluose publikuojamomis „teisingomis“ pozomis? Santuoka, kurią sukūrus toliau nebežinoma, ką kartu daryti? Vaikai, kurie turėtų užpildyti atsivėrusią tuštumą tarp vyro ir moters?

Kai nesame itin pavargę nuo darbų, tarpusavio kivirčų ar dabartinio gyvenimo tuštybės, kartais padiskutuojame apie tėvystės atostogas kūdikiui prižiūrėti. Kaip turėtų būti puiku, kai įstatyminiu potvarkiu įvesime tėvystę! Ar tikrai? „Tėvo ieškojimo problema niekad negalės būti išskirtinai teisinė, statistinė ar ekonominė: suradus besislapstantį tėvą, galima priversti jį teikti vaikui ekonominę paramą, bet nepriversi jo suteikti tėviškąjį palaiminimą, kurio vaikui taip reikia.

Tėvo ieškojimas nėra tik asmeninė problema: tai visos visuomenės, kuri nori pasiekti, kad tėvas iškiltų virš susitelkusių į gaujas vyrų, vargas. Tai kova, kurioje sprendžiamas pačios civilizacijos likimas,“ – perspėja Luigi Zoja.

Kai guodžiamasi, kad tėvas tebuvęs kieno nors gyvenime tik naktinis vaiduoklis ar bebalsis motinos šešėlis, aišku, jog prie tėvo nebuvo reikiamai priartėta. Visada verta nepamiršti, kad ne tik tėvas ar motina sukuria vaiką-žmogų, bet ir vaikas sukuria motiną ar tėvą.

Gal mes nepakankamai dėjome pastangų, kad savo tylųjį ar pernelyg rėksmingą tėvą pasistengtume atrasti ir pažinti? Gal mes taip ir nesugebėjome atleisti jam, kad nebuvo su mumis tuomet, kai mums jo labiausiai reikėjo? Gal taip ir liko mums paslaptimi jo milžiniškos pastangos sukurti mums šviesų rytojų, kurioms sukliudė kokie nors beviltiškai kvaili visuomenės požiūriai ir stereotipai? Gal jo žmona, mūsų motina, sutrukdė jam mus mylėti?

Neteisinu to nesančio tėvo. Tik siūlau, prieš jį teisiant ar juo skundžiantis, pavaikščioti apsiavus jo batais.