10 metų Bendravimo grupių vedimo patirtis. 350 sėkmingai jas pabaigusių.


REGISTRUOKIS. NAUJA GRUPĖ

Jei ką nors myli - paleisk

Aušra Griškonytė

„Jeigu ką nors myli – paleisk. Tavo tai bus tuomet, kai sugrįš. Jeigu ne – tai niekad tau ir nepriklausė“. (Kinų patarlė)

Esama žmonių, kurių žodyne stokoja žodžių „sveikas“ ir „sudie“. Jie įeina į patalpą, kur jau esama kitų, ir elgiasi taip, lyg čia jau būtų kuris laikas. Staiga atsistoja ir, neištarę nė žodžio, išeina. Jūs gūžčiojate pečiais, jaučiatės sutrikę, nesuvokiate, kas čia vyksta. Gal tas žmogus ant jūsų pyksta ir todėl nesisveikina? Gal jis ignoruoja kitus, nes šie jam trukdo? Kamuojatės tokiomis abejonėmis. O viskas yra kur kas paprasčiau. O gal ir sudėtingiau. Tik jūs čia niekuo dėti.

Bet galima būti ir labai mandagiam, bet nesugebėti pasisveikinti ar atsisveikinti su savo gyvenimo faktais ar įvykiais. Pažvelkime, kaip kabinasi kai kurie asmenys į beviltiškas situacijas, kurių jau seniai reikėjo atsisakyti, arba į žmogų, kuriam seniai metas ištarti „sudie“. Tuo ypatingai pasižymi nelaimingų meilių istorijos. Kai vienas buvusių partnerių nagais ir dantimis laikosi įsikibęs į kitą ir apgaudinėja save fantazuodamas. „Jis dar pasikeis“, „ji mane tai iš tikrųjų myli, tik dabar yra pasimetusi, todėl puolė į netinkančio jai glėbį“.

Amerikiečių psichoterapeutų pora Mary ir Robertas Gouldingai tvirtino, kad žmonės, kurie „neatsisveikina, dalį savo energijos laiko užrakintą vakarykštėje dienoje“. Tokie asmenys, įstrigę laiko sandūroje, nepajėgūs sukurti nuoširdaus santykio dabartyje, tad negali ir priimti gyvenimo jiems siūlomų naujų galimybių. Tad nelaimėliai pavirsta amžinais gyvanašliais ar gyvanašlėmis.

Žinomas gyvenimo dėsnis byloja: jei negali nuoširdžiai su kuo nors atsisveikinti (ir jo paleisti), reiškia negali ir nuoširdžiai tarti „labas“, t.y. įsileisti į savo gyvenimą naujus žmones, naujus santykius.

Įstrigimo praeityje pavyzdžių apstu. Kažkas godoja praeities santvarkos ir vis žvelgia į kokio nors kompartijos genseko nuotrauką, pakabintą virš lovos. Kažkam neapsakomai gaila tarti „sudie“ jaunystei, tad spraudžiasi į paaugliškus rūbelius, dietomis kankina kūną, siekdamas/a paaugliškų apybrėžų. Trečias niekaip nenori priimti, kad senstantis kūnas reikalauja sulėtinti gyvenimo tempus. Ketvirtas, jau seniai reziduojantis kokioje nors svečioje šalyje, vis negali atsikratyti mielo gimtojo kaimo bakūžių vaizdo.

Tie, kurie niekaip negali atsisveikinti su praeitimi, paprastai to išmoksta vaikystėje. Na, pavyzdžiui, vaikas, praradęs mamą ar mylimą senelį, jaučia didelę tuštumą. Laikydamasis vaizduotėje mylimo asmens prisiminimo, bijodamas atsisveikinti ir jį paleisti, jis užšąla savo sielvarte. Vaikas mano, kad ištardamas išėjusiam „sudie“, jis amžinai bus pasmerktas likti be meilės. Tad įsivaizduojama meilė geriau nei jokios.

Kiti besilaikantys to, ko tikrovėje jau nebėra, kabintis į praeitį išmoksta šeimose, kur dievinamas gedėjimas. Gedima visko. Tose šeimose draudžiama džiaugtis, būti laimingu, nes juk prieš dvidešimt metų palaidota mamos senelė, kurios iki šiol visa šeima privalo gedėti.

Tokią istoriją turintieji vėliau gyvenime kartoja vis tą patį. Tokie asmenys nepajėgia galutinai išsiskirti su sutuoktiniais, kai šeima seniai subyrėjusi. Jie laikosi buvusio partnerio/ės, skambina jam/jai, išgalvodami nebūtas problemas, kad tik neliktų vieniši. Toks elgesys būdingesnis moterims.

Kiti įsikimba asmens, kuris nuo jų bėga. Jie laikosi, nes nori, kad šis spręstų jų problemas, darytų už juos tai, kam jie nesiryžta. Taip neretai elgiasi vyrai, tęsdami santykius su moterimis, kurios jau seniai jų nebegerbia, juos netgi žemina ir naikina. Bet baimė likti akistatoje su buitimi tuos vyrus taip gąsdina, kad jie ryžtasi pakęsti net žmonas – raganas.

Neretai atsiranda moterų, kurios iki visiško išsekimo kabinasi į kokį nors beviltišką sutuoktinį: alkoholiką, narkomaną, donžuaną. Jų gyvenimo prasmė randasi iš noro „gelbėti“ tą nevykėlį. Deja, ta „gelbėtojo“ misija, kuri niekad nebūna apvainikuojama sėkme, slepia visagalybės fantazijas, o šios didelį ir skaudų tos moters menkavertiškumo jausmą.

„Santykių pabaigos pripažinimas nėra nesėkmė, o tik iššūkis“, - teigia M. ir R. Gouldingai. Žinoma, atsisveikinti su tuo, kas buvo nėra lengva, nes praeities įvykiai visuomet yra apipinti mūsų emocijų. Nesvarbu, jos malonios ar ne, jos stipriai pririša prie to, ką išgyvenome. Atsisveikinti – vadinasi, išrauti tas emocines šaknis. Todėl suprantama, kad atsisveikinimui reikia laiko ir jėgų. Išsilaisvinimas - tai procesas.

Atsisveikinti su tuo, kas išgyventa, primena gedulą. Tad ištarti „sudie“ – tai lyg išgyventi visas gedėjimo fazes: neigti, kad to, kas buvo svarbu, jau nebėra, pykti, kodėl būtent jums tai nutiko, derėtis su likimu, buvusiuoju/buvusiąja, kentėti ilgalaikį liūdesį, vieną dieną suvokti – viskas, to nebėra ir niekad daugiau nebebus ir sulaukti ryto, kuris praneš, jog į mūsų gyvenimą atėjo nauji žmonės, progos, iššūkiai.

Britų psichoterapeutas Keithas Tudoras nurodo užduotis, kurios mūsų laukia, kai vaduojamės iš praeities:

1) prisiminti gyvenimo tiesą, kad viskas turi pabaigą po šiuo dangum,

2) žinoti, kad atsisveikinant visuomet apima jausmai, tad reikia būti pasiruošus juos išgyventi,

3) svarbu priimti tikrovę tokią, kokia ji yra, nesistengiant jos pagražinti ar iškreipti, nekvailinant savęs viltimis, kurios neturi jokios galimybės išsipildyti,

4) būtina išlikti sąryšyje su gyvenimu: dirbti, bendrauti su namiškiais, artimaisiais, draugais. Šiukštu negalima pasitraukti į gūdžią vienatvę, kurioje nagais draskoma sau širdis,

5) progai esant, ieškoti naujų ryšių, nebūtinai su vyrais, jei paliko vyras, ar moterimis, jei paliko žmona. Svarbu tiesiog tas faktas, kad jūsų gyvenimas pasipildytų naujais žmonėmis, nauju bendravimu,

6) numatyti naujus tikslus, t.y. modeliuoti naują gyvenimą.

Tad atminkime, kad „sudie“ nėra tiktai žodis, tai mūsų santykis, mūsų būsena. Sakoma, kad geriausia, ko galime išmokti, - ta,i išsiskiriant su kokiu nors žmogumi ar situacija, atsisveikinti taip, lyg būtų paskutinis susitikimas. Tuomet ir „labas“ būna labai gyvas, išsiilgtas, aistringas.