10 metų Bendravimo grupių vedimo patirtis. 350 sėkmingai jas pabaigusių.


REGISTRUOKIS. NAUJA GRUPĖ

Džiaugsmas, kurio verta išmokti

Jolanta Miškinytė

Aušra, iš kur apskritai kilo šis reiškinys – savo psichologines problemas spręsti grupėje?

1905 metais psichoterapeutas Josephas H.Prattas vienoje Bostono ligoninių surinko tuberkulioze sergančius pacientus į grupę, kad paaiškintų jiems apie būtiniausias higienos priemones ir kaip apskritai elgtis  sergant šia liga. Netrukus jo pavyzdžiu pasekė ir kiti gydytojai. Keleriais metais vėliau Jacobas L.Moreno Vienoje eksperimentavo su kūrybinėmis vaikų grupėmis, o 1912m. organizavo pirmąją Vienos prostitučių savitarpio pagalbos grupę. Po Pirmojo pasaulinio karo jis dirbo su karo pabėgėliais. 1931-aisiais Moreno pradėjo rašyti apie grupinės psichoterapijos naudą.
Taigi šio metodo šaknys susijusios su sunkiais išgyvenimais, kurie teko praėjusio amžiaus pradžios žmogui. Tačiau šiais laikais, kai psichoterapija lietuvių vis dar įsivaizduojama kaip kažkokių ligų gydymas, Vakaruose ji jau senokai suvokiama kaip būdas, padedantis asmenybei augti ir tobulėti. Vakarietis, pagalvojęs, kad įstrigo kažkuriame gyvenimo etape ir kad norėtų naujų perspektyvų, nelaiko to liga. Jis drąsiai ieško pas psichologijos specialistą postūmio laimingesniam gyvenimui
Grupinė terapija dažniausiai yra labai efektyvi, ji ypač tinka spręsti įvairias socialines problemas.  Mat grupė veikia tarsi daugelio veidrodžių principu: tu gauni savo atspindį iš įvairių pusių, sulauki kur kas didesnio grįžtamojo ryšio, nei gali duoti tik vieną asmenį konsultuojantis psichologas. Kita vertus, grupė yra proga išbandyti visokius savo socialinius vaidmenis.

Ar tokios grupės populiarios Lietuvoje?

Manau, kad mūsų šalyje jos dar tikrai nėra tokios populiarios, kokios galėtų būti. Juk pasaulyje garsėjame savo depresyvumu, aukštu agresijos lygiu, savižudybių statistika. Na, bet mūsų specialistai dirba su įvairiomis grupėmis: į vienas žmonės ateina turėdami gydomųjų tikslų, kitose mokosi tam tikrų įgūdžių. Pavyzdžiui, bendravimo grupė, skirta tobulinti tarpusavio santykiams. Kai aplinkui tiek vienišumo jausmo kankinamų žmonių, tiek savižudybių, tokioje grupėje žmonės suteikia pagalbą vieni kitiems, išmoksta užmegzti tikrus ryšius. Jiems siūloma paeksperimentuoti su santykiais, stebėti, kaip jie randasi, kokius etapus tenka įveikti, kur užstringama ir ką reikėtų pakoreguoti, kad
kliūtis būtų nugalėta.
Pabūti tokioje grupėje naudinga bet kuriam žmogui, juk visi esame socialūs ir palaikome kokius nors santykius. Galime dar geriau juos išmanyti, dar saugiau jaustis ryšyje su kitu žmogumi. Juo labiau, kad vienišųjų skaičius ir toliau auga.
Bet juk dažnas šiuolaikinis žmogus kaip tik deklaruoja vienatvės laimę – niekas pašonėje nesuka galvos, netrukdo siekti karjeros, daugiau uždirbti. Niekuo nereikia dalintis, gali leisti sau viską, ko tik užsimanai.

Gal toks žmogus ir nori būti vienas, bet jis tikrai netrokšta jaustis vienišas. Tai reiškia, kad tu išvis neturi jokių artimų ryšių. Taip, žmonės dabar gyvena ir savo asmenybę „lipdo“ taip, kad iš tiesų yra vieniši. Jeigu išgyveni sunkų gyvenimo etapą ir neturi nė vienos gyvos „dūšios“, kuriai galėtum atsiverti, tai apie kokius ryšius kalba? Gali turėti milijonus ir vis tiek būsi vienišas. Gali gyventi santuokoje, bet nejausti nieko bendra su tuo „artimiausiu“ žmogumi.

Ar žmogui sunku pripažinti, kad jis yra vienišas? Ir dar garsiai ištarti apie tai grupėje?

Manau, kiekvienas toks asmuo pasąmonėje suvokia, kad vienišumas yra savotiškas defektas. Vadinasi, negebi užmegzti artimų santykių - galbūt turi baimių, o gal stinga įgūdžių, kaip tai daryti. Labai dažnai bandoma nuo šio suvokimo pabėgti prisidengiant kitokiais dalykais. Pastebėjau, kad žmogus tokiu atveju ieško „jo“ arba „jos“ tikėdamasis, kad jei šalia atsiras vadinamoji antroji pusė, tada nebebūsi vienišas. Būsi, nes jei apskritai nesugebi užmegzti ryšio su kitu žmogumi, tuomet šalia „jo“ ar „jos“ gresia nugrimzti į dar gilesnį vienišumą.

O kodėl nemažai daliai žmonių nesiseka megzti ryšių, juk visi žinome, kad, anot vieno klasiko, svarbiausia gyvenime – žmogaus ryšys su žmogumi?

Vertinant psichologiškai, tokie asmenys nešiojasi labai giliai tūnančią nuostatą „tu negali būti artimas“. Ją neretai perduoda tėvai labai ankstyvame amžiuje, kuomet vaikas iš jų nesulaukia savo emocinių poreikių patenkinimo: mažai dėmesio, emocinio skatinimo, mažai prisilietimų, panešiojimo, džiaugsmo kartu. Dėl to jo pasąmonę pasiekia „žinutė“, kad būti artimu yra blogai. Kitas variantas: vaikas atbėga pasidalinti su mama ar tėčiu savo problema, pvz., „aš bijau“. O mama sako, kad nėra ko bijoti. Mažylio jausmas nuvertinamas, tėvai niekaip nereaguoja į tai, kas jį skaudina ar jaudina. Pasąmonė sulaukia išvados, kad atvirumas yra blogis, nes nuo jo dar labiau skauda. Iš tokių patirčių randasi požiūris, kad gyvenime būti artimu ir atviru – pavojinga. Į kokią draugystę, meilę žmogus besileistų, jis stengsis išlaikyti „saugų atstumą“ vengdamas sužeidimo. Netgi jeigu niekas nė neketina jo skaudinti, apsauginė reakcija veikia. Tuo pat metu žmogus kenčia dėl to, kad niekaip negali peržengti to barjero.
Kalbant apie Rytų Europą, savo juodą darbą atliko ir totalitariniai režimai, kurių centre buvo autokratinis lyderis, tautos tėvas, kuris žinojo viską. Šie režimai paliko žmones, kurie nepažįsta savęs. Dabar jiems tenka gyventi naujomis sąlygomis, o jos reikalauja save suvokti. Juk jeigu negebi to, kokį ryšį gali užmegzti su kitu žmogumi? Bendravimo grupė padeda suprasti, kad būtina tarpusavio ryšio sąlyga yra pirmiausia atrasti save.

Į grupes susirenka ne tik skirtingo charakterio, bet ir įvairaus išsilavinimo, patirties, nevienodos socialinės padėties nariai. Ar tai neapsunkina jų buvimo kartu?


Bendravimo grupė yra tarsi mažas visuomenės modelis. Kiekvienas dalyvis papildo vienas kitą. Juk jie patiria tą pačią bendravimo sutrikimo problemą, skiriasi tik jos išraiška. Kai žmogus bijo kontakto, jis vengia situacijų, kuriose jis gali išsirutulioti. O grupėje nori nenori atsiduri būtent tokioje  padėtyje. Jeigu mėginsi trauktis, grupė tave stumtelės pirmyn. Taip žmogus įveikia savo baimes. Svarbiausia – pirmas žingsnis. Jį padaręs patiri pergalės jausmą ir nebebijai antro žingsnio.

O jeigu žmogų vargina ne bendravimo sutrikimas, bet nekomunikabilumas – tiesiog kaip charakterio bruožas?

Paprastai toks asmuo pasako tik vieną kitą sakinį, bet esmė - ne kalbėjimas.  Grupėje galima dalyvauti ir tylint. Darbas vyksta žmogaus viduje.

Nors ir nujaučiu atsakymą, vis tiek paklausiu, koks tokiose grupėse būna vyrų ir moterų santykis?

90 proc. dalyvių yra moterys. Vyrai per gyvenimą žygiuoja tol, kol pajėgia, o kai jau „lūžta“, tai - galutinai. Tuomet puolama į depresiją, geriama, žudomasi.  Lietuvos vyrai nesupranta vieno labai svarbaus dalyko: stiprumas yra ne tai, kad esi kietas kaip akmuo. Stiprumas reiškia lankstumą, nes pagrindinis gyvybės požymis - sugebėjimas prisitaikyti prie naujos situacijos. Jeigu žmogaus vyzdžiai nereaguoja į šviesą, tai medikai diagnozuoja mirtį. O mūsų vyrai dažnai gyvena kaip numirėliai. Jie susikūrę mitą apie nepalaužiamą žmogų, kuris niekad nežengia atgal, neverkia, nepasiduoda, negali pralaimėti, bankrutuoti ir t.t. Jie bijo savo emocijų, nepripažįsta jų ir netgi nepažįsta. Šios pražūtingos nesąmonės vyrams įkaltos nuo mažų dienų. Kaip tik vyrai pirmieji turėtų skubėti į bendravimo grupes.
Stereotipas, kad moteris privalo būti emocionali, o vyrui tai nedera – reliktas, iš kurio kilo emocinis neraštingumas. Vakaruose jis ugdomas nuo vaikų darželio. Pirmas dalykas, kurį mažieji padaro vos pravėrę darželio duris, yra pasiteirauti vienas kito, kaip jautiesi. Jeigu kažkuris verkia, skubama aiškintis, kodėl.

Kaip psichologui sunkiau dirbti – su žmonių grupę, ar akis į akį su vienu asmeniu?

Tai visai skirtingi dalykai. Vadovaujant grupei būtina suprasti jos dinamikos poslinkius ir dėsnius. Yra daug vadovo elgesio modelių, tai priklauso nuo mokyklų. Vieni vadovai būna autoritariniai, ir viskas grupėje vyksta griežtai pagal jų nurodymą. Kitas kraštutinumas - kai vadovas niekaip nedalyvauja, yra tik administratorius. Man įdomiausia, kai vadovas tampa lygiaverčiu grupės nariu. Tiesą sakant, ne taip svarbu, kuris modelis pasirenkamas, svarbiausia - kad grupė gyventų. Neretai įsivaizduojame, jog gyva tik tai, kas kruta. O grupėje žmogus atranda tiesą, kad santykis taipgi yra gyvybė. Pirmąkart susėdus nėra nieko, išskyrus įtampą. Paskui pradeda dygti maži daigeliai, kurie virsta šiluma, draugyste, bendrumu.  Išauginęs tokį gražų dalyką jau supranti, kad jei tuo grožiu nesirūpinsi, jis gali labai greitai išnykti.

Taigi, žmogus ateina į bendravimo grupę, randa čia draugiją, kurioje bręsta nauji atradimai ir nuotykiai, plieskiasi gyvenimo siužetai. Bet tai grupei skirti metai baigiasi, ir – viskas, jos nelieka. Kaip gyventi toliau?

Grupės nariai prisipažįsta labai laukiantys kiekvieno susitikimo. Yra griežta kontrakto sąlyga – per tuos metus negalima megzti jokių grupės narių draugysčių už jos ribų. Jeigu toks ryšys atsirastų, grupė tai iškart pajus, ji - kaip organizmas, kovojantis su naviku. Kai visi paskutinį kartą užveria grupės duris, bičiuliautis galima į valias. Kartais žmonės pasako ačiū už buvimą drauge ir išsiskiria visiems laikams. Bet yra ir kitokių atvejų. Viena mano buvusi moterų grupė jau kelerius metus kartą per mėnesį susitinka, sprendžia savo problemas, tik jau be manęs.
Mūsų prasta savijauta, liūdesys, irzlumas, agresija kyla dėl to, kad nesijaučiame pakankamai saugūs. Apeliuojame į prezidentus, vyriausybes ir pan. nesuvokdami, kad saugiais mus daro darnūs santykiai, geros kaimynystės principas, t.y. – bendruomenė. Lietuvoje ji sugriauta, ir neatstatysime jos per dieną. Bet mokydamiesi megzti santykius vienas su kitu lipdome tą bendruomenę. Jei bendravimo grupė, į kurią ateinu kartą per savaitę, šiems metams yra mano bendruomenė, kur su visomis savo silpnybėmis jaučiuosi saugiai, vadinasi, aš jau kuriu Lietuvoje šiltesnį, jaukesnį, ramesnį gyvenimą – ir kitiems, ir sau pačiam.