10 metų Bendravimo grupių vedimo patirtis. 350 sėkmingai jas pabaigusių.


REGISTRUOKIS. NAUJA GRUPĖ

Mazochistai

Aušra Griškonytė

Brandaus amžiaus moteris jau trečiąkart neurologijos skyriuje gydosi kaukolės lūžius ir viso kūno sumušimus, kuriuos paliko jos sutuoktinio kojų spyriai ir kumščių smūgiai. Žilo plauko sulaukęs pasiturintis verslininkas neretai darbe pasirodo nagais išakėtu veidu ir mėlynėmis po akimis. Darbuotojų nebestebina net šio vyriškio žmonos vieši išpuoliai – ji dažnai lyg viesulas įsisuka į vyro kabinetą ir baisiausiais žodžiais išpliekia jį. Jaunas veiklus vyriškis gerą dešimtmetį kenčia rūstų žmonos veidą ir nuolatinę viešą jos kritiką. Žmonai jis atrodo esąs idiotas, nevykėlis ar mažvaikis. Ji pyksta, nes jaučiasi tempianti visą šeimą ant savo kupros. Gyvenimo pusiaukelę įveikusi moteris gyvena su vyru, moterų gerbėju. Jis jau seniai santuokinę lovą iškeitė į nuolat keičiamų meilužių patalus. Žmonai jis teisinasi: „Suprask, viena moteris man po savaitės jau nusibosta. Aš toks esu. Tau teks su tuo susitaikyti.“

Visos šios smurto aukos kalba apie savo meilę sutuoktiniui – agresoriui. Jie kratosi policijos ar draugų bei artimųjų pagalbos. Griežtai atsisako skirtis. Teisindamiesi įvairiausiomis priežastimis jie nenori palikti smurto pritvinkusių namų. Skųsdamiesi ir aimanuodami jie stipriai įsikibę laikosi smurtaujančiųjų.

Keista meilė, ar ne? Jos esmė išaiškėja, kuomet atidžiau pažvelgiame į aukos asmenybę.

Visų šių aukų gyvenimas prasidėjo panašiai – jau vaikystėje patyrė pažeminimo pamokas. Dažniausiai jie augo stebimi itin griežtos, valdingos ir nuolat kritikuojančios mamos. Mamos būta rūpestingos, tvarkingos, valingos. To paties ji reikalavo ir iš savo atžalų. Bet koks vaiko paprieštaravimas ar skirtinga nei mamos nuomonė vaikui grėsė smurtu – fiziniu ar psichologiniu.

Tėvas tebuvo antraeilė figūra šeimoje, šmėkščiojusi kažkur šeimos paribiais. Jis arba nuolat dirbo, arba tyliai tūnodavo kambaryje ant sofos priešais televizorių, neretai pats kęsdamas žmonos kritiką, puolimą ir patyčias. Į vaikų auklėjimą jis stengėsi nesikišti – iš baimės paliko erdvę žmonos valdingumui.

Išgyventi saugant sveiką savo kailį ir galvą tokioje agresijos ir priešiškumo vaikui pritvinkusioje aplinkoje buvo įmanoma tik išmokus neprieštarauti ir demonstruojant aklą paklusnumą.

Giliai vaiko viduje paslėptas pyktis ir neapykanta virto nuoskaudomis, kurios iš tiesų kėlė ir tebekelia skausmą. Neišreikštas pyktis pagimdė baimę. Nesibaigianti vaiko kančia iškreipė vaiko asmenybę. „Kentėti yra normalu“, – štai kokią išvadą apie gyvenimą padarė toks vaikas.

Beteisis ir iš baimės atsisakęs savo pykčio jėgos, negalėdamas apginti savo poreikių ir savasties, toks vaikas žengia depresijos paženklintu gyvenimo keliu. Visą tolesnę savo egzistenciją jis jaus bejėgiškumą, krūpčios prieš agresorius ir jiems nuolaidžiaus, todėl taip niekada ir nepajėgs sukurti artimo ir nuoširdaus ryšio.

Tai mazochistinė asmenybė. Mazochistą atpažinsime iš nuolatinių skundų ir aimanuojančio balso. Jis kaip pupas beria nepasitenkinimą sutuoktinio smurtu ar sunkiai pakeliama įtampa šeimoje, nepagarbiu vadovo elgesiu darbe. Jis tik skundžiasi, bet nieko nedaro.

Anot pasaulinio garso psichoterapeuto Alexanderio Loweno, mazochistinio tipo asmenybė stokoja stuburo. Mat pati asmenybė suręsta ant labai netvirtų pamatų – nevilties ir bejėgiškumo.

Mazochistas – pageidautinas darbuotojas bet kurioje organizacijoje, nes jį galima priversti dirbti viršvalandžius neatlygintinai, suversti jam ant pečių svetimą naštą. Jis negali ištarti „ne“. Netgi turi iš vaikystės namų atsineštą įkyrų įprotį – niekada „nesėdėti be darbo“. Ilsėtis jam – tai tuščias laiko švaistymas, bevertis malonumas. O malonumų jis tikrai bijo, nes vaikystėje atsipalaidavimas ir pasitenkinimas galėjo baigtis smurtu.

Mazochistui sunku užmegzti artimus santykius su priešinga lytimi. Artumas jam visuomet asocijuojasi su pavojumi. Bendravime jam trūksta spontaniškumo, o tuomet kai kas nors agresyviai su juo kalbasi ir elgiasi, tiesiog jaučiasi lyg suparalyžiuotas. Vidinės laisvės stoką ir bejėgiškumą mazochistas neretai stengiasi nuo savęs ir kitų paslėpti leisdamasis į nuotykius ar užsiimdamas rizikinga veikla. Greitai lėkti automobiliu, šokti parašiutu, išbandyti ekstremalius atrakcionus – jo stichija.

Kartais savo vidinę sumaištį jis gali pridengti išoriniu pasipūtimu. Tačiau ta arogancija labai trapi ir pažeidžiama. Vienas kitas piktesnis žvilgsnis ar žodis ir mazochisto veide išvysime išsigandusio vaiko akis ir bejėgiškumą išduodančią šypsenėlę.

Paklusnus ir visada nuolaidus mazochistas ypač patrauklus asmenims, blogai valdantiems savo agresyvius impulsus, valdingiems, dirgliems, visuomet besijaučiantiems teisiais. Taip atitinka kirvis kotą – mazochistas sutinka agresorių.

Tokiame ryšyje vienas nuolat taikosi, o kitas vis kelia sąlygas, persekioja ir baudžia. Pasak A. Loweno, mazochisto didžiausia svajonė – primesti atsakomybę tam, kuris baudžia. Agresoriui svarbu turėti atpirkimo ožį ir tokiu būdu pateisinti savo smurtą. Taip susilieja dvi sutrikusios asmenybės.

Tolesnis tokių žmonių bendravimas vyksta mazochistui vis labiau nusileidžiant ir taikantis, o agresoriui vis labiau rūstaujant, nes jam paklusnumo vis atrodo per maža. Mazochisto kančia auga, o džiaugsmingų bendravimo akimirkų beveik nebelieka. Auka vis giliau klimpsta į kaltės, nerimo ir skundų liūną. Agresorius vis labiau siautėja, nes nėra kas jį sustabdytų.

Mazochistas nepajėgia atpažinti savo kančios šaltinio. Dvasiniai poreikiai ir dvasinis gyvenimas iš viso sunkiai jam prieinami, nors apie juos mazochistas nemažai kalba, jų pažinimo lyg ir siekia. Tai žmogus, kurio gyvenimas nukreiptas į materialųjį pradą, nors mazochistas tai atkakliai neigia. Tad likdamas gyventi poroje su agresoriumi jis laikosi užgyvento turto, gražiai įrengto namo ar galimybės kartą per metus būti nuvežtam į kurortą.

Mazochisto dvasinių poreikių ignoravimas turi savo priešistorę – tokie buvo jo tėvai, sugebėję tenkinti tik vaiko materialiuosius poreikius. „Pavalgydintas, aprengtas, ko tau dar reikia?“ – nustebtų tokio asmens gimdytojai.

Nepažindamas savęs mazochistas nepajėgia suprasti savo sunkios būties priežasčių. Jis linkęs kaltinti ką nors išorėje – likimą, žvaigždes, visuomenę, sutuoktinį. Jis vengia prisiimti atsakomybę už tai, jog pats yra prisidėjęs prie patiriamos kančios, atsisakydamas gintis ir gyventi, klausantis savo poreikių.

Kaip tvirtina šveicarų psichoanalitikė Verena Kast, aukų paprastai niekas nemėgsta. Mat auka niekam neleidžia jai padėti. Ji dargi neprašo pagalbos, tiesiog stojiškai kenčia. Aukos mėgsta žaisti psichologinius žaidimus, ypač „Taip, bet...“ žaidimą. „Ar jums nevertėtų kreiptis į X?“ - siūlo pagalbą norintis padėti. „Taip, bet... (man nepavyks, nieko gera iš to neišeis ir pan.)“, - nelaimingu balsu ginasi auka. „O gal padėtų Y?“ – neatstoja gelbėtojas. „Taip, bet...“, - varo savo auka. Žaidimo tikslas – išsaugoti aukos poziciją, atstumiant ištiestą pagalbos ranką.

Žaidimas „Taip, bet...“ – mazochisto pasirinktas būdas pykčiui išreikšti. Liūdnu, bejėgiu balsu jis priverčia gelbėtoją pasijusti nieko vertu. Žaidimo pabaigoje nebeišlaiko pagalbą siūliusiojo nervai, ir piktai numojęs ranka jis palieka auką mirkti jos ašarų pakalnėje. Mazochistas to ir siekia, nes dabar jis sau įrodė: „Niekas nenori man padėti. Visi žmonės pikti ir beširdžiai. Reikia jų saugotis.“

„Mazochistas dažnai jaučiasi kitų ar gyvenimo auka“, – patvirtina amerikiečių analitikas dr. Stephenas Johnsonas. „Aš pasiduodu. Aš būsiu geras. Aš niekada nepaklusiu. Aš tau parodysiu. Aš nubausiu tave, atsitraukdamas iš ryšio. Nebeatsiliepdamas į tavo emocinius poreikius aš įskaudinsiu tave labiau nei tu skaudini mane“, – štai tokios prieštaringos mintys valdo mazochistinės asmenybės būtį.

„Jei auka nori išsaugoti savo poziciją, nieko negalima keisti. (...) Reikia paaukoti aukos poziciją – kito kelio nėra“, – perspėja Verena Kast.