10 metų Bendravimo grupių vedimo patirtis. 350 sėkmingai jas pabaigusių.


REGISTRUOKIS. NAUJA GRUPĖ

Galiūnė ar bejėgė?

Aušra Griškonytė

 

Galiūnė ar bejėgė? Pakalbėkime apie galią. Atrodo, jog šį žodį savo pokalbiuose ne itin dažnai vartojame. Tad gal apie galią tinka šnekėti tik tuomet, kai norime pakelti rekordinio svorio štangą, atlikti sunkų fizinį, kelioms arklio jėgoms prilygstantį, darbą?

Pasirodo, kad galia – vienas iš svarbiausių žmogaus troškimų. Anot amerikiečių psichoterapeuto Claude M.Steiner, visiems pasaulio žmonėms būdingas poreikis turėti galios gyventi ir realizuoti save. C.Steiner jį pavadino „galios alkiu“. Taigi, mes periodiškai išalkstame galios ir ieškome, kaip ja pasisotinti. Bet ne apie vargšus, kalbose ir brošiūrėlėse nutampytus vampyrus čia kalbame.

Pažvelkime, kaip tos galios ieškome ir siekiame. Pirmiausia, būtinas greitas ir galingas automobilis. Kaip vienas pašėlęs vyrukas kalbėjo: „Man reikia tokios mašinos, kad galėčiau pralėkti per sankryžą užsidegant raudonai šviesai, per dvi sekundes.“ Tikrai, vyrai galynėjasi automobilių variklių galingumu. Ištisos armijos išradėjų, gamintojų ir bandytojų nesudėdami bluosto triūsia, kad sukurtų raketos greitumo bolidus „Formulės -1“ lenktynėms ar transporto priemonę kokiam nors Dakaro raliui.

Galynėjamės įrodinėdami savo pranašumą pinigų „darymo“ srityje. Dažnai koks nors mažiukas Napoleoniukas įrodo esąs Galijotas, nes pajėgia krauti milijoną prie milijono. Svajojame uždirbti vis daugiau, nes taip pajėgiame patenkinti daugelį civilizacijos sukurtų poreikių. Reikia naujų prabangių kailinių, namo, vilos, kelių kelionių per metus į šiltuosius kraštus, madingų rūbelių, dailaus kūno. Šį sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti.

Seniai baigėsi laikai, kai buvo galima nustebinti ar maloniai nuteikti žmones savo išmintimi ar erudicija. Dabar reikia priblokšti savo galinga išore. Įspūdinga įspūdingų gabaritų blondinė pagal savo galią gerokai pranoksta kokią nors pelenų spalvos plaukų „eilinę“ moterytę. Ir joks plokščios krūtinės ir siaurų pečių vyrukas nepajėgs nurungti plačiapečio raumeningo šaunuolio, net jei pirmojo išmintis kyšotų lyg koks Eifelio bokštas.

„Sėkmė!“ – nuolat svajojame mes. Ir siekiame jos lipdami per nepatyrusių, žioplesnių ar ne tokių „galingų“ galvas. Užmiegame ir prabundame trokšdami nugalėti verslo trasose, karjeros lenktynėse, grožio varžybose, kovos už vyrą ar moterį turnyruose. Jau seniai pamiršome žodį „laimėti“, nebeatskiriame, kuo laimėjimas skiriasi nuo pergalėjimo. Jie mums atrodo, tiesiog sinonimai.

Visa problema, jog žmogiškąją galią sunku išmatuoti, ne taip, kaip fizinę galią. Tačiau ir be matavimų, ir be išorinių, dirbtinių galios įrodymų kai kurie jaučiame, jog vieni žmonės yra gerokai stipresnės asmenybės nei kiti. Nereikia mums ir Isaaco Newtono dėsnio. Tačiau kai kurie (tokių, beje, vis daugėja) vis dar tiki technikos amžiuje gimusiais mitais apie galią.

C.M.Steiner nurodo tris populiariausius mitus apie galią. Pirmasis skelbia – dauguma žmonių pasižymi vienoda galia. Na, supraskite, visi mes lygūs, visi vienodai esame pajėgūs, todėl ir vienodai iš gyvenimo turėtume gauti. Net kalbėdami apie demokratiją tikime, kad skirtumai tarp žmonių yra beveik minimalūs, nes visi mes vienodai atsakome prieš įstatymą.

Tokiomis pasakėlėmis guodžiame save, ignoruodami faktą, kad egzistuoja verslo, politikos elitas, kuris ir įtakoja mūsų gyvenimą. Taip buvo nuo bendruomeninio gyvenimo pradžios. Neigti tai reiškia gyventi nebrandžiomis vaikystės svajonėmis. Kuo tokios svajonės ir bandymai jas įgyvendinti baigiasi, ne taip seniai dar galėjome patirti savo kailiu. Turiu omeny sovietinių laikų „rojų“.

Antrasis galios mitas – visi mes esame bejėgiai. Supraskite, tiek daug pavojų mūsų tyko, tiek daug kliūčių gyvenimas mums pakiša. Štai negailestingasis cunamis, nuolat besipurtanti žemė, neįveikiamas terorizmas ir nusikalstamumas, neprotingai, mūsų galva, besielgianti valdžia, neišnaikinamos ligos, raukšlės, celiulitas ir dar daugybė baisybių, prieš kurias nepašokinėsi. Tokia galvosena užhipnotizuoja mūsų protus, tad iš tiesų tampame bejėgiai ir vis labiau traukiamės nuo pasaulio ir žmonių į savo kiautus.

Bejėgiškumas gimdo fatalizmą ir nihilizmą – niekas nieko juk pakeisti negali. Visada bus korupcija, visada valdžios vyrai nepaisys masių, ir iš viso, tiesos šiame pasaulyje nėra. Tad tampame pasyviais stebėtojais ir niurgzliais, vildamiesi, jog nieko nedarydami savo gyvenimui keisti nepadarysime ir klaidų, tad šventasis Petras be jokių kliūčių įsileis mus į rojų. O ten tai jau atsigriebsime.

Trečias populiarus mitas – visi mes esame stiprūs tiek, kiek norime tokie būti. Pasak tokio supratimo, gyvenimas visiškai priklauso nuo mūsų. Tiesiog tereikia stengtis ir gausime viską, ko įsigeisime. C.M.Steiner tai vadina „amerikietiška svajone“, manyčiau tai galima pavadinti ir „amerikietišku sapnu“. Apie tai priskrebenta begalė knygų – milijonas per valandą, kaip tapti sėkmingam/laimingam, kaip užkariauti vyro/moters širdį ir t.t.

Čia gerokai pasidarbavo psichologijos „populiarintojai“, žmonių protuose pasėję mintį, kad mes už viską, kas mums nutinka, esame atsakingi. Kaip tame anų laikų eilėraštuke - atsakai už plieną fabrikuos išlietą, už vasarį baltą, už gegužį žalią ir už vaiko šypseną nekaltą. Pasijuntame turį absoliučią galią ir mums vieni niekai valdyti likimą.

Keikiame save padarę klaidą, patyrę nesėkmę, nepasiekę savo tikslų, manome esą tinginiai, nes nepadarėme to, ką galėjome padaryti. Juk jei būtume labiau pasistengę, pasaulis būtų mūsų rankose. Taigi jaučiamės galingi. Skaitome skaitalus apie pozityvų mąstymą ir dar labiau kurstome tą savo visagalystę. O mokslininkai ir tyrėjai jau vienu balsu tvirtina, kad toks beatodairiškas „pozityvus“ mąstymas – tai dar viena narkotikų rūšis, kuria guodžiame save, kurioje slepiamės nuo nesuvaldomos tikrovės.

Gyvenimas – įdomus dalykas, sunkiai sugrūdamas į formules, dėsnius ir mitus. Kaip ir galia, kuri tai yra, tai jos nebėra. Ir sėkmė nėra nei visai atsitiktinis, nei didžiulių mūsų pastangų rezultatas. Ji priklauso ir nuo tinkamos progos, ir nuo kitų žmonių pastangų bei paramos, mūsų savijautos, žinių ir gebėjimo savo galia pasinaudoti. Kaip sako C.M. Steiner , „mūsų galia priklauso iš dalies nuo to, ką mes darome, iš dalies nuo to, ką kiti daro, atsakydami į tai. Nei mitas apie bejėgiškumą, nei mitas apie absoliučią galią neturi jokios prasmės realiame pasaulyje“.