10 metų Bendravimo grupių vedimo patirtis. 350 sėkmingai jas pabaigusių.


REGISTRUOKIS. NAUJA GRUPĖ

Praeities šešėliai

Aušra Griškonytė

Šeima – tai žmogaus pradžių pradžia, jo ramybės uostas, nuo bėdų sauganti tvirtovė. Deja, kai kurie žmonės negali tvirtinti, jog šeima, kurioje jie gimė ir stojosi ant kojų, būtų buvusi ta dirva, reikalinga sveikai asmenybei formuotis. Yra tokių asmenų, kuriems vaikystė siejasi su senomis tėvų šeimoje patirtomis traumomis. Šis patyrimas dar nėra pats savaime problemiškos šeimos požymis. Nefunkcionalia, problemiška šeima vadiname tokią, kurioje vaikas patiria skaudžias ir dažnai besikartojančias traumas ir kurioje draudžiama kalbėti apie traumuojantį patyrimą lydinčius jausmus.

Tėvai neatlieka savo funkcijų, kai jų tėvystę užgožia alkoholizmas, narkomanija, iškreipti seksualiniai įpročiai, azartiniai lošimai, kriminalinis elgesys, rimtos kūno ar psichikos ligos etc. Be to, jei vienas ar abu tėvai taiko vaikui fizinę, emocinę ar seksualinę prievartą, juo nesirūpina, nesupranta ir netenkina svarbiausių jo poreikių, tokie tėvai laikomi nefunkcionaliais.

Vaikai gauna nuostabią gamtos dovaną – užgydyti visas vaikystės žaizdas, tačiau tai įvyksta tik tuomet, kai jie gali su tėvais kalbėtis apie patirtas traumas, jausmus, gali skųstis ir guostis. Deja, nefunkcionaliose šeimose tai yra tabu.

Jau ir būdami suaugę, nefunkcionalių šeimų vaikai neįsisąmonina, kad jų tėvų šeimos „negyvos“. To nesuvokiant prarandama galimybė išsiaiškinti, kas generuoja jau brandžiame amžiuje nuolatines psichologines problemas. Tokiose šeimose užaugę žmonės pasąmonėje jaučia atsakomybę dėl tėvų neišspręstų problemų, todėl kankina save ir baudžia depresija, nerimu ar kalte. Jie nuolat įsipainioja į šeimos sunkumus. Neretai jie ir patys tampa alkoholikais, narkomanais, psichikos ligoniais.

Žmonės, užaugę nefunkcionaliose šeimose: turi perdėtą atsakomybės jausmą; sunkiai užmezga ir palaiko lygiaverčius ir artimus tarpasmeninius ryšius; be saiko kontroliuoja save ir kitus; dažnai patiria izoliacijos, vienišumo, gilaus liūdesio jausmus; trokšta nuoširdžių santykių ir tuo pat metu bijo artumo; nuvertina save; bijo neįtikti kitiems, nori nuolat būti visiems geri; vengia gilių jausmų ar juos slopina, bijo savo pačių ar kitų žmonių pykčio; neigia savo norus; mato pasaulį tik juodų ar baltų spalvų; yra linkę vadovautis principu „viskas arba nieko“; perdėtai skausmingai ir gynybiškai reaguoja į kritiką.

Jei aukščiau išvardyti požymiai tinka jums, tai gali būti ženklas, kad jūsų tėvų šeima buvo problemiška.

Šiek tiek plačiau aptarkime nefunkcionalioje šeimoje vyraujančias problemas.

Problemos neigimas. Šeimoje tėvai elgiasi taip, lyg problema iš viso neegzistuotų, nors vaikas jaučia kai ką negero šeimoje. Pavyzdžiui, tėvas seksualiai priekabiauja prie savo dukros, o motina to „nepastebi“. Tokioje aplinkoje augdamas vaikas netrukus ima manyti, kad dėl jo ir kyla ta problema. Vaikas jaučiasi liūdnas, išsigandęs, susirūpinęs ar piktas. Ir jeigu tėvai atkakliai tvirtina, jog viskas kuo puikiausiai, vaikas nusprendžia, jog kaltas jis pats.

Išpūstas atsakomybės jausmas. Jei tėvai nuolat neigia tarpusavio santykių nesklandumus, vaikas gali nuspręsti, kad tai, kas yra bloga šeimoje, yra jo kaltė. Kai kuriais atvejais tėvai atvirai vaikui sako: „Iki tau gimstant, tavo tėtis ir aš buvome labai laimingi“ arba „Jei aš tą dėmesį, kurį tau skiriu, atiduočiau tėvui, jis negertų“. Nefunkcionalių šeimų vaikai mano esą blogi, savanaudžiai, beverčiai, turintys būti atsakingi už kiekvieno aplinkinio skausmą ar nesėkmę, kad išpirktų savo „kaltes“.

Perdėtas jautrumas kritikai. Užaugusiems probleminėse šeimose sunkiai sekasi priimti kritiką savo adresu. Pasąmonėje toks žmogus jaučiasi dėl visko kaltas ir už viską atsakingas, tad į kritiką reaguoja gindamasis nuo galimos gilumoje tūnančios kaltės graužaties. Dažnai tokie asmenys, norėdami išvengti kritikos sukelto skausmo, siekia būti tobuli ir taip neduoti dingsties kritikai. Gyvenime šie „tobulieji“ būna puikūs darbuotojai.

Nuotaikos svyravimai. Narkomanams ir psichikos ligoniams būdinga ryški nuotaikų kaita. Tokių tėvų vaikai niekada nežino, ko iš savo tėvų tikėtis – pykčio, meilės ar ašarų, todėl vaikai nuolat įsitempę stebi mažiausius tėvų nuotaikos pokyčius. Šie vaikai tampa itin jautrūs ir labai gerai prisitaiko „skaitydami“ kitų žmonių mimiką, gestus, balso intonacijas, tačiau ignoruoja savo poreikius ir norus. Tokie suaugę dažnai gyvena „dėl kito“.

Emocinis „šaltumas“. Problemiškų šeimų vaikai užauga manydami, kad pavojinga prisirišti prie kito žmogaus, nes artimas ryšys teikia tik skausmą. Tad būdami suaugę jie visokiais būdais vengia artimų santykių, yra „šalti“, todėl neretai nesukuria šeimų, neįgyja tikrų draugų.

Negebėjimas įsijausti į kito „kailį“. Toks kito žmogaus išgyvenimų pajautimas vadinamas empatija. Vaikai iš nefunkcionalių šeimų dažnai „paveldi“ iš tėvų nesugebėjimą suprasti kitą žmogų, nes tėvai nejautė ir nesuprato vaiko poreikių ir jausmų. Vaikas tuomet auga jausdamas, kad tėvai nusišalina nuo emocinės paramos jam, apsiribodami tik materialinių poreikių (maistas, apranga) tenkinimu. Toks vaikas ima tikėti, kad yra nemylimas, nevertas dėmesio, jo poreikiai nesvarbūs. Taip neįgyjamas gebėjimas užmegzti sėkmingus artimus tarpasmeninius santykius, patirti atjautą ir pagarbą sau ir kitiems.

Kaltė. Vaikai, regėdami nesutarimuose besikankinančius tėvus, siekia dalį sunkumų užsiversti ant savo pečių. Užaugę jie išgyvena milžinišką kaltę, palikdami tėvų namus.

Tiems, kurie užaugo nefunkcionalioje šeimoje, psichoterapeutai pataria žengti šiuos žingsnius.

Pirmiausia, ką jūs turite padaryti – tai pripažinti sau, kad jūsų tėvų šeima buvo nefunkcionali, o jūs esate tas/ta, kuriam/kuriai tėvų namai nebuvo ramybės ir meilės oazė. Kitaip tariant, įvardinkite, jog karalius nuogas. Pripažinkite tai, kad ir kaip tai būtų skausminga. Įsisąmoninkite, kuris iš tėvų nesugebėjo atlikti savo tėviškos pareigos.

Antrasis žingsnis – įsisąmoninti jausmus, kurie kyla pripažinus ankstesnį faktą. Jei pamažu pradėsite suprasti savo jausmus ir jaukintis juos (neviltį, baimę, pyktį, gėdą ir pan.), tai liudys jūsų vadavimąsi iš skausmingos praeities gniaužtų. Taip atrasite, kad visą ankstesnį savo gyvenimą pragyvenote jausdamiesi kitokie nei kiti žmonės: išsigandę, neramūs, susigūžę, lyg būtumėte apsikrėtę maru.

Trečiasis žingsnis (atsarginis ėjimas) – tai kvalifikuota psichologo ar psichoterapeuto, kartais ir psichiatro pagalba.

Tiesos apie save ir savo ištakas atradimas taps pradžia išsilaisvinimo iš praeities šešėlių. Tiesa apie save – tai kelias į gyvenimo pilnatvę ir pasitenkinimą savo būtimi.